Į balandžio 17 d. vykusią konferenciją rajono kraštotyrininkai kaip kasmet suvežė savo darbus – šimtuose puslapių ateities kartoms aprašytas dabarties gyvenimo realijas. Kad kraštotyrininkai rašo ateičiai, įrodė dokumentiniai kadrai, beveik prieš ketvirtį amžiaus užfiksavę brolių Juškų palaikų perkėlimą iš Kazanės į Veliuoną. Filmo premjera buvo puikus garsiųjų tautosakininkų paminėjimui skirtos konferencijos akcentas.
Aruodas pilnėja
Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Regina Kliukienė apžvelgė šių metų darbus – nuo 1978-ųjų kaupiamas kraštotyros aruodas pasipildė 1681 puslapiu, o šį svarbų darbą dirbo mokytojai, mokiniai, kultūros darbuotojai, bibliotekininkai – iš viso per 100 žmonių.
„Mūsų laikas vis greičiau teka, bet negalim pamiršti kasdien fiksuoti savo krašto istoriją – tik tai mums leidžia būti veliuoniškiais, skirsnemuniškiais, smalininkiečiais…“, – taip R. Kliukienė apibūdino kraštotyrinio darbo prasmę. Ypač svarbu, kad šiame darbe dalyvauja jaunimas, o Raudonės, Gausantiškių, Skirsnemunės ir Seredžiaus mokyklos į programą įtraukė krašto pažinimo kursą.
Jaunimas kraštotyrinę medžiagą pateikia netradiciniais būdais – kaip kad veliuoniškis gimnazistas Aušrius Kopica, konferencijos dalyviams parodęs savo sukurtą animacinį filmuką „Mano tremties istorija“. Serediškiai Rimantas Rulevičius ir Laura Laukaitytė parašė savo šeimų istorijas.
Bibliotekininkus R. Kliukienė pavadino seniūnijų metraštininkais ir citavo Virginiją Užkuraitienę iš Baltraitiškės – pasak jos, kroniką rašyti nesunku, tik reikia bendrauti su žmonėmis. Užrašytas žodis išlieka ir po dešimtmečių ar šimtmečių gali būti įdomus ir reikalingas.
Praeities dirvonus purena patyrę kraštotyrininkai: Gediminas Klangauskas iš Gausantiškių tyrinėjo piniginius santykius tarpukario Lietuvoje, pateikė įdomių faktų apie kainas ir apie tuometinę pinigų reformą; Margarita Baršauskienė aprašė ir dokumentais iliustravo LDK Vytauto pulko pėstininkų dislokaciją Seredžiuje – tuos laikus nostalgiškai prisimena senieji serediškiai, o jaunimui ir ateities kartoms liks kraštotyrinis darbas; girdžiškis Vytautas Lekutis parengė darbą apie 1918-1940 m. Jurbarko krašto spaudos darbininkus; Margarita Karūnienė, pernai aprašiusi Skirsnemunės katalikų, šiemet kraštotyrininkės žvilgsnį nukreipė į Žvyrių evangelikų liuteronų kapines.
Kultūros savanorėmis vadintinos jurbarkietė Rita Mažeikaitė, jau daug metų šifruojanti žydų kapinių antkapių užrašus, ir mokytoja Antanina Grigienė, pati pasisiūliusi suskaitmeninti rajono kraštotyrininkų darbus.
Minėjo tautosakos didžiavyrius
Šiemet kraštotyros konferencijoje paminėti broliai Juškos – tautosakos didžiavyriai, kurių dėka išliko senosios Veliuonos krašto dainos bei vestuvių papročiai. Išliko ne tik knygose – Veliuonos gimnazija, vienintelė Lietuvoje turinti Antano ir Jono Juškų vardą, jau ne kartą yra suvaidinusi „Veliuoniškių veseliją“ pagal Juškų „Svotbinę rėdą“, o dabartinės veliuoniečių vestuvės, kurias aprašė jaunieji kraštotyrininkai, irgi švenčiamos su senovinėmis apeigomis.
Veliuonos gimnazistai konferencijoje rodė nufilmuotus „veselijos“ kadrus ir dainavo savo krašto dainas, tuo labai pamalonindami ir rajono kraštotyrininkus, ir garbius svečius. „Kai matau jaunimą tautiniais rūbais, man darosi gera ant širdies“, – sakė etnologas Libertas Klimka.
Brolių Juškų legenda
Kunigą Antaną ir kalbininką Joną Juškas vienijo pastangos išsaugoti lietuvių kalbą ir tautą XIX a. carinės priespaudos metais. Svečias iš Vilkijos Arūnas Sniečkus atvežė kraštotyrininkams brolių Juškų legendą – taip jis vadina prisiminimus, kuriuos, pėsčias apvaikščiojęs visas Lietuvos parapijas, kuriose klebonavo Antanas Juška, išgirdo pasakojant žmones.
„Žmonės veržėsi ten, kur kunigavo Antanas Juška: jis buvo retas ir tais, ir šiais laikais – tarnavo ir viską atiduodavo žmogui, todėl kiti kunigai sakė, kad darąs gėdą luomui“, – pasakojo svečias.
Broliai Juškos užrašė per 80 tūkst. lietuviškų žodžių – pasakojama, kunigas Antanas net klausykloje sėdėdavęs su pieštuku – ir 7 tūkstančius Veliuonos krašto dainų bei pusantro tūkstančio melodijų. 1862-aisiais A. Juška paskelbė dainų karalienės rinkimus – moteriškių susirinko gausiai, nes karalienei kunigas nupirko šilko skarą.
„Kas žino, ar tos istorijos tikros – šalia nestovėjau, bet man broliai Juškos yra legenda, kelrodė žvaigždė. Svarbiausios yra dvasinės kelrodės – jas praradę daromės silpni“, – teigė A. Sniečkus, suspėjęs papasakoti tik menką dalelę Juškų legendos. Ją visą išgirsti kvietė į Vilkiją – buvusioje klebonijoje, kurios sienos mena čia gyvenusį kunigą A. Jušką, A. Sniečkus 1990 m. įkūrė Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejų. Deja, dabar, politikų sprendimu, muziejus pervadintas tik Kauno miesto muziejumi. „Atvažiuokit, kol dar esame“, – Jurbarko kraštotyrininkus kvietė A. Sniečkus.
Sugrįžo į Veliuoną
1990 m. į Lietuvą iš Kazanės buvo parvežti A. ir J. Juškų palaikai ir perlaidoti Veliuonos bažnyčios šventoriuje. Šią Lietuvos šviesuolių kelionę namo, užfiksuotą mėgėjiška kamera ir 2008 m. sudėtą į dokumentinę juostą, į Jurbarką atvežė iš Skirsnemunės kilęs archeologas, Jurbarko garbės pilietis Vytautas Urbanavičius, dalyvavęs ekshumuojant ir pervežant palaikus.
Apie palaikų susigrąžinimą pirmasis dar praėjusio šimtmečio 6-ame dešimtmetyje pradėjo kalbėti tautosakininkas Antanas Mockus (1918-1995), visą gyvenimą tyrinėjęs brolių Juškų palikimą. Jis Kazanės kapinėse surado lietuvių kapą ir viską parengė palaikų perkėlimui.
1990-ųjų rudenį Juškos sugrįžo į Lietuvą, bet dar ne į Veliuoną – tam pasipriešino grupė inteligentų, siūliusių palaikus perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse. Bet mūsiškė inteligentija nepasidavė: filme užfiksuota, kai Veliuonos šviesuolis mokytojas Stasys Liutvinavičius, pasitelkęs savo sukauptą informaciją ir rajono laikraščio „Šviesa“ publikacijas, įrodinėjo, kad tautosakininkų palaikai turi atgulti Veliuonoje. Argumentu tapo ir kun. A. Juškos kažkada veliuoniškiams pasakyti žodžiai: „Norėčiau būti pakavotas kartu su jumis.“
Lapkričio 3-ąją palaiminti kun. Vaclovo Aliulio iš Vilniaus arkikatedros palaikai išlydėti į Veliuoną. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios šventoriuje su dainomis iš Juškų rinkinio juos pasitiko ansamblis „Veliuonietis“ ir visi šio krašto žmonės.
1992 m. Antano ir Jono Juškų vardas suteiktas Veliuonos mokyklai, po metų pašventinti antkapiniai paminklai – Jono autentiškas, parvežtas iš Kazanės, Antano – naujai nuliedintas, nes anas buvo dingęs.
Filmas priminė tokią dar neseną, bet dabarties realijų jau pridengtą ir primirštą istoriją. „Sudurstėm tą filmą iš gabalėlių“, – sakė vienas žymiausių Lietuvos archeologų habilituotas daktaras V. Urbanavičius ir teigė, kad nersis iš kailio, kad ir tai, ką papasakojo A. Sniečkus, būtų šiuolaikinėmis priemonėmis užfiksuota ateičiai.
Ragino pasiimti praeities unikumus
Etnologas prof. Libertas Klimka teigė, kad kraštotyrininkai padeda išsaugoti istorinę atmintį.
„Kiek mes mokame liaudies dainų?“ – klausė svečias ir pasakojo, kad su savo klasės draugais neseniai suskaičiavę mokantys keturiasdešimt. Bet dabartiniai studentai, pasak Lietuvos edukologijos universiteto profesoriaus, dažniausiai moka tik „Šalia kelio karčema“… O vengrai moka po kelis šimtus! Latvių jaunimas gaudamas brandos atestatą būtinai turi mokėti 12 liaudies dainų. „Bet Veliuonos dainininkai – tiesiu taikymu į „Poringę“!“, – džiaugėsi gimnazistais prof. L. Klimka.
„Blogai ir su kalba. Turime 3 mln. žodžių šaknų, 8 milijonus reikšmių, bet sociologai nustatė, kad jaunimui susikalbėti užtenka 300 žodžių. Galima būtų pasišaipyti, bet – skurdi kalba – skurdžios ir mintys“, – sakė etnologas.
Taip nelinksmai pradėjęs prof. L. Klimka kvietė lankyti unikalias vietas, kalbinti žmones ir ekrane rodydamas Lietuvos unikumus: piliakalnius, bažnyčias, kryžius, margučius, vėtrunges ir kt., sakė, kad tai yra kraštotyrininkų veiklos gairės.
„Praeitis žiūri pro mūsų langą ir klausia, ką pasiimsime į XXI amžių? Yra ką pasiimti!“ – konstatavo svečias.
Konferencijos dalyvius sveikino rajono meras Ričardas Juška, o renginio organizatorė R. Kliukienė įteikti kraštotyrininkams padėkas kvietė ne tik Kultūros skyriaus vedėją Godą Vilkelienę, bet ir garbiuosius svečius – iš elitinių kultūros žmonių rankų gautos dovanos savanoriams krašto istorijos fiksuotojams juo labiau vertingesnės.
Danutė Karopčikienė
