Lapkričio 27-ąją Jurbarko viešojoje bibliotekoje įvykusi tradicinė kraštotyros konferencija šiemet sujungė dvi temas – Išeivijos metus ir Pranciškaus Mikutaičio atminimą. Tai tapo tarsi baigiamuoju 2025-ųjų, Jurbarko r. savivaldybės paskelbtų minėtinų metų, akordu.
Nuo išnykusių kaimų iki garsių asmenybių
Renginys prasidėjo jaukiai ir nuoširdžiai – kraštiečio Giedriaus Prunskaus ir Linos Krėpštaitės atliekama muzikinė programa padovanojo garsių kompozitorių kūrinius, kuriuos sukūrė tiek iš Jurbarko kilę išeiviai, tiek Lietuvos kūrėjai. Vėliau apžvelgti bibliotekoje ir jos padaliniuose vykę renginiai, skirti paskelbtiems metams paminėti, bei pristatyti visų metų Jurbarko rajono bibliotekininkių kraštotyros darbai.
Išeiviai iš Eržvilko
Eržvilko padalinio vyresniosios bibliotekininkės Nijolės Berulienės pasakojimas – apie tris Eržvilko krašto išeivius Tomą Remeikį, Praną Gudavičių-Gudą ir Kazimierą Ambrozaitį. Kraštotyrininkė Regina Kliukienė, vertindama šį darbą, pabrėžė, kad autorė sugebėjo sujungti trijų labai skirtingų žmonių istorijas į vieną aiškią liniją – gyvenimus, pasukusius skirtingais keliais, bet palikusius ryškų ženklą Lietuvai.
Tomo Remeikio (1934–2013) istorija veda į tarptautinį lygmenį. Jis dalyvavo 1975 m. Helsinkio akto konferencijoje, 1979 m. – JAV Lietuvių bendruomenės vadovybės susitikime su prezidentu Džimiu Karteriu, o vėliau aktyviai prisidėjo prie Lietuvos valstybės pripažinimo atkūrus nepriklausomybę. 1994 m. jam suteiktas Vilniaus universiteto garbės daktaro vardas, o 2002 m. dalis archyvų perduota Lietuvos centriniam valstybės archyvui, kur įsteigtas prof. T. Remeikio fondas. Tais pačiais metais jis apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi. 2013 m., kaip pats buvo pageidavęs, urna grįžo į Eržvilko kraštą.
„Tomas Remeikis buvo politologas ir žurnalistas, aktyvus Amerikos lietuvių veiklos dalyvis. Nuopelnus būtų galima vardinti ilgai. Nors iš Lietuvos išvyko būdamas dešimties, noras būti perlaidotam Varlaukio kapinėse rodo, kokį stiprų ryšį jis išlaikė su tėvyne“, – sakė R. Kliukienė.
Kita ryški asmenybė – Pranas Gudavičius-Guda (1876–1956). Gimęs Užakmeniuose, Rusijoje įgijo gydytojo profesiją ir nuo 1906 m. dirbo Eržvilke. Jis buvo ne tik medikas, bet ir politinis veikėjas – 1907 m. išrinktas į Rusijos Valstybės Dūmą, vėliau kalintas už politinę veiklą. Po tarnybos rusų kariuomenėje grįžęs į Lietuvą tapo svarbia medicinos bendruomenės figūra: vadovavo Lietuvos gydytojų sąjungai, dėstė Vytauto Didžiojo universitete. Jo namas Kaune šiandien yra Art Deco muziejus.
1944 m. pasitraukęs į Vakarus, P. Gudavičius vėliau tapo Niujorko lietuvių gydytojų draugijos garbės nariu ir publikavo mokslinius darbus. Mirė 1956 m. Čikagoje.
Trečioji asmenybė – kunigas Kazimieras Ambrozaitis (1859–1947). Vienas ryškiausių Eržvilko krašto lietuvybės puoselėtojų gimė Balandžių kaime. Už lietuviškos spaudos platinimą pašalintas iš Vilniaus kunigų seminarijos, buvo priverstas ieškoti kito kelio ir išvyko į Rusiją, vėliau į JAV. Čia baigė mokslus, gavo kunigystės šventimus, įsteigė pirmąsias lietuviškas parapijas ir aktyviai būrė bendruomenes. 1924 m. grįžęs į Lietuvą kūrė giesmes dūnininkų tarme, o jo statyta Gilių–Bertonių bažnyčia Palendriuose šiandien įtraukta į Kultūros paveldo sąrašą.
„Nijolės darbas vertingas tuo, kad atskleidžia ne tik faktus – jis parodo šių žmonių motyvus, vidinį ryšį su gimtine ir jų įtaką kraštui“, – sakė R. Kliukienė.
Karalių istorija
Lybiškių padalinio vyresnioji bibliotekininkė Laimutė Keterienė pristatė jautrų ir gyvą kraštotyros darbą apie iškilią Bronislavo Karaliaus (1872–1940) šeimą. Istoriją rinkti pradėjo 2008 m., Varlaukio bendruomenės šventėje sutikusi dvi B. Karaliaus dukras – Reginą ir Eugeniją. Šis susitikimas tapo atskaitos tašku, iš kurio išsirutuliojo visas Karalių giminės pasakojimas.
Bronislovas Karalius – geležinkelių inžinierius, dirbęs tiek carinėje Rusijoje, tiek nepriklausomoje Lietuvoje. Jis bendravo su to meto Rusijos elitu – Levu Tolstojumi, Fiodoru Šaliapinu, Sergejumi Rachmaninovu, Voroncovų gimine. Sugrįžęs į gimtinę pastatė namus tėviškėje ir Tauragėje.
Jo sūnaus Eugenijaus likimas taip pat sudėtingas. 1946 m. už partizaninę veiklą Eugenijus su drauge Eugenija Žiūraityte buvo suimti ir ištremti į Uchtos lagerį. Grįžęs baigė energetikos studijas, dirbo elektrinėse, domėjosi buriavimu, tapo aukščiausios kategorijos teisėju ir 1980 m. teisėjavo Maskvos olimpiadoje. Jo dukra Rasa perdavė daug svarbios šeimos istorijos medžiagos. Varlaukio kapinėse stovi masyvus Karalių šeimos paminklas – tylus giminės istorijos liudytojas.
Bendravimas laiškais
Girdžių ir Klausučių padalinių vyresniosios bibliotekininkės Vilija Stoškienė ir Violeta Puzinienė šiemet pristatė iš pirmo žvilgsnio kuklius, bet labai prasmingus darbus. Vienas jautriausių pasakojimų – apie Seredžiaus batsiuvį Kazimierą Makarą, per karą prievarta išvežtą į Vokietiją. Po karo jis atsidūrė Anglijoje, Glosteršyro grafystėje, o ryšį su Lietuvoje likusiais giminėmis palaikė tik laiškais.
Bibliotekininkės surinko visą turimą medžiagą – nuotraukas, laiškų faksimiles, atvirukus. Tai ne tik vieno žmogaus likimas, o tūkstančių karo išblaškytų lietuvių istorija.
Pasakojimą papildo sovietmečio detalės: tikrinami laiškai, dingstančios siuntinių dalys, ir 1962 m. įvykis, kai Kazimiero sūnėnui Stanislovui Ivanauskui neleista išlipti užsienio uostuose vien dėl to, kad jo dėdė gyveno Vakaruose. „Vienintelis ryšys – laiškai, kuriuos reikėjo rašyti atsargiai. Šis Violetos darbas – pamoka, kaip politinės sistemos išsklaidė šeimas“, – sakė R. Kliukienė.
Dvi kryptys
Konferencijoje ypač išryškėjo dvi kryptys: nykstančių kaimų istorijų fiksavimas ir šiandienos emigrantų patirtys. Tai du skirtingi, bet vienodai svarbūs žvilgsniai į mūsų krašto atmintį.
Šimkaičių padalinio vyresnioji bibliotekininkė Jolanta Jucikaitė pristatė tyrimą apie Barzdžių, Pamituvio ir Paalsio I kaimų nykimą bei žmones, kurie dar ilgisi prarasto ryšio. Ji pasakoja per konkrečias asmenybes – Antano ir Vincentos Bajerčių šeimą, šviesuolę Kazimierą Petraitienę, mokytoją ir 1941 m. sukilimo dalyvę Zenoną Masaitytę. Tai istorijos, kuriose laiko ženklai susipina su žmogaus likimu.
Viešosios bibliotekos vyresniosios bibliotekininkės Jūratės Korsakaitės darbai supažindina su šių dienų emigrančių – viešvilietės Almos Foktaitės ir jurbarkietės Daivos Angelės Digaitytės – patirtimis. Abi moterys pačios užrašė savo istorijas, todėl jos skamba atvirai ir natūraliai. Tai liudijimai apie naują gyvenimą Vokietijoje ir Anglijoje, santykį su namais ir ilgą, niekur nedingstantį ilgesį.
Knygos ir žmonės
Muziejininkas Gediminas Klangauskas, Gasparas Aleksa ir Kristina Ragaliauskienė pristatė naują knygą „Veliuonos krašto šimtmečio istorija 1925–2025 m. Seniūnija, valsčius, parapija“. Leidinys aprėpia viso šimtmečio virsmus ir leidžia pažvelgti, kaip mažos bendruomenės gyveno valstybės pokyčių fone.
Jurbarko krašto muziejaus direktorius Arvydas Griškus skaitė pranešimą „Pranciškus Mikutaitis. 2025 m. istorijos dulkes bevalant“, kuriame atskleidė šio žymaus meno žmogaus indėlį į kraštotyrą ir vietos istorijos tyrinėjimus.
Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto mokslininkė Daiva Dapkutė pristatė pranešimą „Lietuvybės puoselėtojas Amerikoje – Juozas Bachunas (1893–1969)“, primindama žmogų, kuris už Atlanto daugelį metų dirbo Lietuvos labui.
Konferencijoje pristatyti darbai ir yra gyvenimo knygos – papasakotos, surinktos ir užrašytos istorijos, liudijančios prabėgusį laiką ir jame paliktą žymę.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
