Spalio viduryje Jurbarke viešėjo grupė jaunuolių iš Chemnico ir kartu su mūsiškiais dalyvavo projekte „Jaunimas: tiltai į Europą“. Įdomi ir įvairi susitikimų savaitės programa nusidriekė kone per visą Lietuvą, o ją pakoregavo ir… bobų vasara.
Tai krikščioniškojo jaunimo projektas, kurį rengia Vokietijos Saksonijos jaunimo sielovados centras, Chemnico ir Jurbarko dekanatų jaunimo centrai. Ir jau ne pirmasis, o bendravimas prasidėjo dar praėjusio šimtmečio pabaigoje!
„1998 m. įsikūrė katalikiški jaunimo centrai, ir Kauno arkivyskupija kiekvienam pasiūlė po partnerį Vokietijoje. Jurbarko dekanatas vienintelis, kuris iki šiol tą partnerystę išlaikė“, – pasakoja projekto koordinatorė Jurbarko r. tikybos mokytojų metodinio būrelio pirmininkė Rasa Greičiūtė.
Jaunimo susitikimų savaitės vyksta nuo 2010-ųjų, pamečiui Lietuvoje ir Vokietijoje. Projekto veiklos prioritetai – pilietinis, socialinis, kultūrinis ir sportinis bei kalbinis jaunimo ugdymas. O tikybos mokytoja R. Greičiūtė, nuo pat pradžių šiame projekte lydinti jaunimą ir rengianti susitikimų programą, jų misiją apibūdina paprasčiau: „Dabar jau turime mokytis ir to, kaip būti svetinga visuomene. Turime mokytis ir ką reiškia būti svečiu, ir ką reiškia priimti svečią.“ Pasak Rasos, daug ugdymo programų Lietuvoje skirta tam, kad mokytų jaunus žmones būti kartu su kitais žmonėmis ir tuo pačiu asmeniškai tobulėti.
Krikščioniškas projektas nuo kitų skiriasi tuo, kad diena prasideda bendruomenine malda, yra švenčiamos Mišios, skaitomas Dievo žodis, yra malda už draugą. Ir tie dalykai jaunimą įtraukia, nors į projektą nėra atrankos pagal tikėjimą, juo labiau pagal praktikavimą. „Jų tikėjimo praktikavimui kaip tik trūksta bendruomeninės patirties, ir šiame susitikime jaunuoliai jos gauna“, – sakė R. Greičiūtė.
Šiemet projekte dalyvavo 10 jaunuolių – eržvilkiškių ir jurbarkiečių, dauguma jau ne pirmą kartą – matyt, jiems patiko. Programai vadovavo tikybos mokytoja R. Greičiūtė ir socialinė pedagogė Jolita Mockaitienė. Iš Chemnico atvyko 12 jaunuolių ir 4 vadovai. Vienas jų, beje, pasaulinio masto dirigentas, savo atostogas panaudojęs savanoriavimui jaunimo mainų stovykloje! Tokie pasirinkimai ir jaunuolių, be abejo, nelieka nepastebėti.
Savo svečius jurbarkiečiai ir eržvilkiškiai pasitiko Marijampolėje, ten vyko ir šventiškas susipažinimo vakaras Šventosios Šeimos seserų namuose, tame pat vienuolyne – ir pirmoji nakvynė.
Daugeliui veiklų pasirinktos būtent krikščioniškos vietos – vienuolynas, parapijų namai ir salės – jose jauku ir šiuolaikiška, ir jaunatviškai linksmintis jaunimui neužginta. Be to, pasak R. Greičiūtės, krikščioniškos vietos turi ir kitokius įkainius, žymiai mažesnius nei kitur.
Apie 90 proc. susitikimo išlaidų apmokėjo Saksonijos jaunimo sielovados centras ir Chemnico savivaldybės Jaunimo reikalų departamentas. „Vokietijoje jaunimui per atostogas rekomenduojama išvykti į užsienį – ne į ekskursijas, bet į bendravimo projektus, ir tam skiriamos lėšos – ir vykstantiesiems, ir juos priimantiems“, – vokišką jaunimo politiką paaiškina R. Greičiūtė.
Projektą parėmė ir Jurbarko dekanas kun. Darius Auglys bei vokiečių jaunimą pas save priėmusios šeimos. Tokių šeimų buvo septynios: trijų vaikai dalyvavo projekte, kitos pasisiūlė, sužinojusios, kad reikia pagalbos, nors jų vaikai dar per maži šiam projektui. „Tos šeimos parodė tikrą svetingumą. Jos netgi, prisikrovusios vaišių, atvažiavo į padėkos vakarą parapijos salėje. Tas dalykas labai gražus!“ – džiaugiasi R. Greičiūtė.
Padėkos vakaras Jurbarko Švč. Trejybės parapijos salėje buvo linksmas, su šokiais. O ką dar jaunimas nuveikė susitikimo savaitę?
Iš Marijampolės parvažiavę į Jurbarką aplankė Krašto muziejų, popiet – Panemunių regioninio parko lankytojų centrą ir panemunėm vėl leidosi į kelionę. Kaune apsistojo Palemono parapijos namuose. Patys gaminosi vakarienę ir pusryčius – tai irgi puikus užsiėmimas bendravimui.
Vaikščiojo po Kauno senamiestį, pabuvojo Prisikėlimo bažnyčioje ir Sobore, Vilijampolės globos namuose, kuriuose gyvena proto negalią turintys vaikai ir jaunuoliai, dalyvavo Taize pamaldose.
Ryte traukiniu išvažiavo į Vilnių. Aušros vartai, Katedra, Okupacijų ir laisvės kovų muziejus. Signatarų namuose visa kompanija fotografavosi prie žymiausio šiuo metu eksponato – Vasario 16-osios akto, surasto Vokietijoje ir pagal valstybių sutartį laikinai perduoto Lietuvai.
„Mūsų programą pakoregavo auksinis ruduo – atsisakėme kai kurių muziejų ir kopdami į Vilniaus kalnelius, vaikščiodami po parkus grožėjomės auksine Lietuvos sostine“, – sakė programos sudarytoja R. Greičiūtė.
Iš sostinės – vėl į Jurbarką. Spalio 11-oji prasidėjo Naujamiesčio progimnazijoje – vokiečiai vedė geografijos ir integruotą tikybos-muzikos pamoką bei dalyvavo kitose pamokose. Tądien projekto dalyviai apsilankė ir savivaldybėje, kur juos pasveikino meras Skirmantas Mockevičius, kuo gyvena rajono jaunimas, pasakojo jaunimo reikalų koordinatorius Lukas Bakšys. Po judraus vakaro Smalininkuose žaidžiant stalo tenisą, visi sugrįžo į šeimas – savas ar svetingai, kaip savus, priėmusias.
O kitą rytą programos maršrutas suko į Šiaulius: Šiluvos šventovė, Kryžių kalnas ir Šokolado muziejus!
Paskutinė programos diena ir paskutinė stotelė – Raudondvaris: edukacijos dvare ir šv. Mišios, kurias aukojo vyskupas Algirdas Jurevičius, paskui pasilikęs vakaroti ir bendrauti su jaunimu.
Be visų šitų programoje surašytų ir be daugybės neplanuotų, nes nesuplanuojamų dalykų, projekto dalyviai buvo pasiryžę kasdien nusifotografuoti ant vis kito tilto. Jiems, žinoma, pavyko, nes – tiltai suveda, o susitikę žmonės ir patys stato bendrystės tiltus.
Danutė Karopčikienė
