Jurbarko kultūros centras lankytojus pasitinka ir šviesesnis, ir šiltesnis. Net ir šaltą dieną į renginius atėję jurbarkiečiai pamažu įpranta stabtelėti prie rūbinės – salėje jau galima sėdėti be paltų. Savivaldybės administracijos įgyvendintas projektas pastatą stipriai pakeitė – apšiltintos išorinės sienos, stogas, pakeista dalis langų ir durys.
Laukia vidaus sutvarkymo
Kultūros centro direktorė Jūratė Mosunovienė tikina, kad atnaujinus pastato išorę iškart beveik dvigubai sumažėjo šilumos suvartojimas, jaukiau darbo vietose jaučiasi darbuotojai, į repeticijas susirenkantys žmonės ar į renginius atėję žiūrovai.
Tačiau įstaigos vadovė pripažįsta, kad šiuo metu ne tik palankiai įvertinti atlikti darbai. Direktorė nekantriai laukia žinios apie pastato vidaus modernizavimą. Labiausiai atnaujinimo reikia didžiąjai žiūrovų salei, kurioje turėtų pasikeisti beveik viskas – kėdės, scenos apšvietimas, įgarsinimas ir galbūt net pati scena.
„Žinot, būna, kad mergina yra puikių duomenų, bet supermodeliu netampa. Tas pats su mūsų sale. Ji pakankamai gera, tačiau reikia sutvarkyti daugybę dalykų. Reikėtų perkelti garso operatorių langelį iš salės šono į vidurį. Visos laidų magistralės turėtų eiti po grindimis, o ne būti tampomos ir su lipnia juosta klijuojamos prie grindų. Labai reikėtų specialaus radijo ryšio tarp apšvietėjų ir scenos. Taip pat apšvietimas turėtų būti automatinis, o ne reguliuojamas traukant virveles“, – vieną po kitos problemas vardijo J. Mosunovienė.
Pasak direktorės, scenos įranga yra labai nusidėvėjusi ir tarnauja nuo kultūros centro pastatymo – 1979 metų. Todėl kyla grėsmė, kad kokia nors scenos ar dekoracijas laikanti dalis gali tiesiog nukristi žmonėms ant galvų.
Įstaigos vadovė taip pat norėtų, kad vietoje dabartinės rūbinės atsirastų kavinė, o vietoje dviejų tualetų šonuose liktų tik vienas. J. Mosunovienė tikisi, kad dėmesio sulauks ir visi elektros tinklai bei vamzdynai. Pasikeisti turėtų ir darbuotojų kabinetai.
„Daugmaž patenkinti esame tik choreografijos sale. Tačiau net joje nėra vėdinimo sistemos. Ten būna atidaromi langai ir padaromas skersvėjis, tačiau tai – ne išeitis, ypač žiemą. Orkestro salė visiškai nepritaikyta, neturime įrašų studijos, mažąją salę labai norėtume pritaikyti filmų rodymui su visa tam reikalinga įranga“, – sakė J. Mosunovienė.
Kultūros centro direktorė tiki, kad šie planai gali išsipildyti projektų ir ES paramos pagalba. Puikus pavyzdys – jau atlikta kultūros centro išorės renovacija.
Baigėsi nemalonūs siurprizai
Salėje jauku, šilta ir be paltų – tokius privalumus sutvarkius kultūros centro pastato išorę vardija vaikų ir jaunimo teatro „Vaivorykštė“ vadovė Birutė Šneiderienė. Iki tol tiek režisierės vadovaujamo teatro jaunimas, tiek į renginius ateidavę žiūrovai būdavo priversti salėje repetuoti ir sėdėti vilkėdami ir paltus.
„Kai eidavome su vaikais repetuoti, apsivilkdavome liemenes, megztinius, striukes, pasiimdavome arbatos termosus. Ir tai būdavo sunku išbūti scenoje ilgiau nei valandą. Dabar ten netgi šilčiau nei kabinetuose, repetuoti einame su malonumu ir neapsimuturiavę, kaip kokiame šiaurės ašigalyje“, – džiaugėsi režisierė.
Pasak B. Šneiderienės, nemalonu būdavo ir tai, kad į spektaklius atėję žmonės turėdavo salėje sėdėti su paltais. Nusirengti paprasčiausiai būdavo per šalta. Dabar gi žmonės grįžta prie civilizacijos – prieš spektaklį ar koncertą sustoja prie rūbinės.
Pastato atnaujinimas turėjo ir kitokių pasekmių. B. Šneiderienė juokauja, kad kartu su vaikais dabar mokosi atkurti gamtos garsus, kurie pradingo sulopius kiaurą stogą.
„Kai būdavo tylu, girdėdavome, kaip viršuje čiulba per skylę stoge įlindę paukščiukai. Kartais su vaikais tiesiog atsiguldavome ant grindų ir klausydavomės. Pažvelgus į viršų net matydavosi saulės šviesa, kaukdavo vėjas. Dabar visus gamtos garsus turime susikurti patys“, – juokėsi teatro vadovė.
Kiauras stogas iškrėsdavo ir kitų nemalonių siurprizų. Vėjas per nesandarias vietas prinešdavo sniego, drėgmės. Pasitaikydavo, kad vaidinant vasaros sceną ant aktorių imdavo kristi šerkšnas ar lietus. Į viršų traukiantis skersvėjis iškart išsklaidydavo ir specialiai į sceną pučiamus dūmus, pakeldavo į viršų įvairius blizgučius.
„Dėl tos traukos niekaip nesugebėdavome susitvarkyti ir su sceniniais dūmais. Galvodavome, kodėl kitose scenose jie puikiai laikosi, o pas mus iškart išsisklaido. Paskui supratome, kad nieko keisto, nes kai toks skersvėjis, tai scenoje ne tik dūmai nesilaiko, bet ir laužą galima be problemų kūrenti“, – sakė B. Šneiderienė.
Teatro vadovei patinka ne tik pasikeitusi darbo aplinka, bet ir iš lauko pašviesėję pastato mūrai. Eiti dirbti į tvarkingą ir neaptriušusį kultūros centrą kur kas maloniau.
Salės sienomis nebeteka vanduo
Kad darbo sąlygos pagerėjo pripažįsta ir vyriausioji kultūros centro choreografė Jolanta Telišauskienė. Moteris tikina, kad anksčiau tekdavo taikstytis su repeticijų salės sienomis tekančiu vandeniu ir pelėsiais.
„Kol kas tikrai nepastebėjome, kad kaip anksčiau tekėtų vanduo. Be to, ir dirbti kur kas šilčiau, nors šokant ir be apšiltintų sienų patys sušylame“, – sakė J. Telišauskienė.
Eilė mokykloms ir darželiams
Sutvarkius kultūros centrą, savivaldybės valdininkų akys nukrypo ir į kitus viešuosius pastatus. Jurbarke artimiausiu metu dėmesio turėtų sulaukti Vytauto Didžiojo pagrindinė mokykla ir Antano Giedraičio–Giedriaus gimnazija, darželiai bei ligoninė ir pirminės sveikatos priežiūros centras.
„Mieste tai pagrindiniai objektai. Likęs sąrašas dar sudarinėjamas, tačiau kaimuose numatyti darbai. Pirmiausia turėtume kalbėti apie Eržvilko, Gausantiškių, Girdžių, Skirsnemunės, Smalininkų, Vadžgirio, Veliuonos mokyklas“, – sakė Jurbarko savivaldybės urbanistikos skyriaus vedėja ir vyriausioji architektė Gražina Gadliauskienė.
Sutvarkius šiuos objektus, žvilgsnis kryps į seniūnijų ir kitų viešųjų pastatų atnaujinimą.
G. Gadliauskienė mini ir į kitoje savivaldybės aikštės pusėje esantį pastatą, priklausantį keliems savininkams. Čia įsikūrusios parduotuvės, viešbutis, kelios valstybinės įstaigos. Nors 1982 m. šis pastatas buvo įvertintas antrąja vieta Lietuvoje už architektūrą, šiandien jam labai reikėtų šeimininkiškos rankos. Pasak architektės, aptriušusios sienos tikrai nepuošia miesto.
Taps sporto centru?
Pasak G. Gadliauskienės, tikėtina, kad tarp Žemaitės, Gedimino ir Daukanto gatvių buvęs vaikų darželis ir mokykla „Šaltinėlis“ gali tapti savotišku aktyvaus laisvalaikio centru. Architektės manymu šias erdves būtų galima pritaikyti aktyviam jaunimo laisvalaikiui ir sportui.
„Vieta ir aplinka yra labai dėkinga. Vos perėjus per gatvę yra Naujamiesčio parkas, kuriame galima leisti laiką lauke, o buvusio „Šaltinėlio“ patalpose jau būtų galima sportuoti viduje. Tačiau viskas kol kas tėra apmąstymų stadijoje“, – sakė G. Gadliauskienė. Jurbarko rajono savivaldybės ir vykdomų, ir jau įgyvendintų ar planuojamų projektų sąrašas – labai ilgas, o ES parama suteikia nepaprastai didelių galimybių.
Lukas PILECKAS
