Kultūros centrų auditas parodė valdžios bejėgiškumą (10)

Rudenį pradėtas kaimo kultūros centrų auditas jau davė pirmuosius rezultatus – gruodžio viduryje rajono tarybos Kontrolės komiteto nariams pristatytos Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro patikrinimo išvados. Paaiškėjo, kad penkti metai veikiantys kultūros centrai dirba kaip išmano, nes rajono kultūros strategijos nėra, o ją kurti turintys savivaldybės valdininkai nežino, net nuo ko pradėti.

Ne pats blogiausias

Kontrolės ir audito tarnybą atlikti naujai įsteigtų kultūros centrų auditą paprašė savivaldybės taryba, nes vicemero Kazimiero Šimkaus vadovaujamai darbo grupei, įpareigotai pateikti centrų veiklos analizę, prireikė papildomų duomenų.

Savivaldybėje jau nuo pavasario sklando kalbos, kad vicemero vadovaujama darbo grupė turėtų pateikti išvadas, siūlančias sujungti visus keturis kultūros centrus į vieną įstaigą, nes rajono vadovams atrodo, jog prieš penkerius metus sugalvota reorganizacija nepasiteisino.

Kad tokios kalbos nėra visiškai laužtos iš piršto, patvirtina nesena patirtis – vos prieš kelis mėnesius K. Šimkaus vadovaujamos darbo grupės išvados ir siūlymai tapo pagrindu sujungti socialinių paslaugų įstaigas. Nebūtų keista, jei siekdama taupyti biudžeto lėšas savivaldybė užsimotų sujungti ir kultūros įstaigas. Pretekstu tam gali tapti ir atliekant auditą rasti net menkiausi pažeidimai.

Teikdama svarstyti pirmąją iš keturių audito ataskaitų, savivaldybės kontrolierė Vida Rekešienė įspėjo politikus, kad tikrasis vaizdas bus matyti tik tuomet, kai bus galima palyginti visų kaimo kultūros centrų veiklą. Pasak kontrolierės, surinkti kitų centrų duomenys leidžia spėti, kad Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras tikrai nėra pati blogiausia šios srities biudžetinė įstaiga, nors jį administruojant direktorius Arvydas Griškus ne visada laikėsi įstatymų.

Neteisėtai mokėjo priedą

V. Rekešienė atkreipė dėmesį, kad didžioji dalis – apie 70 proc. iš rajono biudžeto centrui skiriamų lėšų panaudojama darbo užmokesčiui ir socialiniam draudimui, tačiau įstaiga neturi nei darbo užmokestį, nei priedus prie atlyginimų reglamentuojančios tvarkos, o skirstant juos vadovaujamasi kultūros ministro įsakymu.

Bene didžiausias rastas pažeidimas – nuo 2014 m. sausio 1 d. režisierei Nijolei Aleksienei mokėtas darbo užmokesčio priedas už antrąją kvalifikacinę klasę. Kultūros ir meno darbuotojų atestavimo nuostatai numato būtinybę atestuotis kas trejus metus. Režisierė nedalyvavo 2013 m. atestacijoje, todėl 2014 metais priedo už kvalifikacinę klasę gauti negalėjo. Jai neteisėtai priskaičiuota 2902,5 Lt.

Savivaldybės kontrolierė neslėpė, kad įvertinti kultūros centro veiklą nėra lengva – apie renginių kokybę gali spręsti tik tie, kas juose dalyvauja.

„Atliekant auditą vadovaujamės dokumentais. Jų mums buvo pateikta labai daug, gal net per daug – tiek nė nereiktų, jei centras turėtų bent kokią planavimo ir atsiskaitymo sistemą. Nėra renginių vidaus kontrolės dokumentų – neaišku, kiek juose buvo dalyvių ir lankytojų, kokie kolektyvai dalyvavo, taigi įvertinti kokybę neįmanoma. Džiaugiamės, kad centro vadovas į mūsų pastabas iškart geranoriškai atsižvelgė ir stengėsi klaidas ištaisyti – net iš naujo sudarė šių metų planus, juose nurodė ne tik renginių organizatorius, partnerius, kolektyvus, kurie dalyvauja, bet ir finansavimo šaltinius. Tai labai gerai – toks dokumentas būtų reikalingas visoms kultūros įstaigoms“, – tikino V. Rekešienė.

Kontrolierė pripažino, kad tai vienintelis rajone kultūros centras, radęs savo veiklai labai aiškią nišą – Mažosios Lietuvos istoriją ir tradicijas.

Valdžia nepatenkinta

A. Griškus pripažino, kad kontrolierei priekaištų neturi, nes derinant audito ataskaitą į visas jo pastabas buvo atsižvelgta. Pasak jo, per ketverius metus daug nepadarysi, bet pavyko vieniems prie kitų prisiderinti, susidraugauti, rasti bendrą matymą. Žmonės, pasak A. Griškaus, supranta, kad įdomu puoselėti kitokias tradicijas, turėti kitokią istoriją, todėl veiklai yra daug erdvės.

„Gerai, kad esame savarankiški, viską vieni apie kitus žinome, galime būti arti žmonių, arti bendruomenių. Triname visas ribas tarp organizacijų, norime, kad visi dalyvautų organizuojant renginius, o nebūtų tik žiūrovai“, – sakė A. Griškus,

Priekaištų nei kontrolierei, nei Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktoriui neturėjo ir savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Goda Vilkelienė. Ji tik prasitarė, kad „yra kuo remtis ir ką keisti – gerai, kad padarė auditą“.

Nepatenkinti A. Griškaus darbu, atrodo, yra tik rajono vadovai – meras Ričardas Juška ir administracijos direktorius Petras Vainauskas. Pirmasis įstaigos pateiktais duomenimis apie renginių skaičių suabejojo P. Vainauskas, nepatikėjęs, kad 2013 m. Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras suorganizavo 88 renginius ir juose dalyvavo per 20 tūkstančių žiūrovų – vidutiniškai po 236 kiekviename renginyje.

A.Griškus teisinosi, kad tais metais vyko net keli dideli lauko renginiai ir kad nėra įstatyme nurodyta, ką galima vadinti renginiu, tačiau P. Vainauskas lyg kirviu nukirto: „Kas antrą dieną renginiai tikrai nevyko. Nesiginčyk, geriau patikslink. Sekmadienį buvau, 18 žmonių suskaičiavau“.

Akivaizdų nepasitenkinimą vykstančia diskusija demonstravo ir R. Juška, klausęs kontrolierės, kodėl ji nereikalauja grąžinti į rajono biudžetą N. Aleksienei neteisėtai išmokėtų pinigų ir kaip A. Griškus galėjo laimėti konkursą, neturėdamas jokios patirties, išskyrus dalyvavimą meno saviveiklos kolektyvo veikloje. Kontrolierei teko aiškinti, kad patirtis ir stažas – skirtingi teisiniai terminai. „Jei būtų reikalaujama stažo, turėtų būti dirbęs“, – pripažino V. Rekešienė.

„Jei vasario 16 d. prabėgau sporto renginyje 3 km, ar tai jau patirtis sporto srityje? Čia kaip kultūros viceministras – net vidurinės nebaigęs“, – pasibaisėjo rajono meras ir tuoj pat pareiškė, kad kreipsis į Valstybės kontrolę ir pareikalaus iš naujo patikrinti Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro veiklą.

Mero mintį pratęsęs savivaldybės administracijos direktorius patarė A. Griškui būti reikliu ne tik kitiems, bet ir sau, nes visas rekomendacijas, kurias jam pateikė kontrolierė, galėjo įvykdyti prieš ketverius metus.

Strategiją supranta skirtingai

Savivaldybės kontrolierės pastebėjimas, kad centro ataskaitos turėtų būti parengtos įvertinant strateginio veiklos plano vykdymą, neprasprūdo pro Kontrolės komiteto nario Egidijaus Giedraičio ausis.

Tarybos nario manymu, dėl to kaltas ne centro vadovas, o Kultūros skyriaus vedėja, bet ir ji nieko negalėjo paaiškinti – tik teisinosi, kad dirba dar neseniai, vos antri metai, ir strateginio plano parengti nespėjo. „Jei nėra rajono kultūros strategijos, tai kaip tokį planą gali parengti įstaiga?“ – stebėjosi keistą diskusiją netikėtai išprovokavęs tarybos narys.

Tarsi žibalo į besiplieskiančią ugnį šliūkštelėjo V. Rekešienė, prasitarusi, kad ne tik Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto, bet ir kiti rajono kultūros centrai veikia kaip išmano, nes neturi savivaldybės administracijos jiems suformuotų užduočių ir tikslų.

„Sunku girdėti. Dalyvauja direktorius, tai kodėl taip vienašališkai šnekam? Buvau susitikęs metų pradžioje. Iki liepos 1 d. buvo duotas terminas centrams rengti bendrą strategiją – pateikti šių metų ir trejų metų planą, numatyti bent žingsnius veiklos plano, kurį galėtume įkelti į strategiją. Klausiu, Griškau, ar pateikėt Kultūros skyriui trejų metų planą?“ – piktinosi meras ir dar net nespėjus direktoriui paaiškinti, kodėl jis pateikė ne planą, o vizijas, jį nutraukė: „Ne vizijas, o strategiją. Po šiai dienai nėra, todėl kad nevykdot…“

E. Giedraičiui teko priminti, kad strategija – tai ne planas „iš apačios“, nes rengiant strategiją pirmiausia reikia išsiaiškinti bendruomenės kultūrinius poreikius, atlikti tyrimą, išanalizuoti resursus, silpnybes, stiprybes ir grėsmes, o tik paskui, pačiame paskutiniame etape, pagal strategijoje numatytus tikslus planuoti kultūros centrų veiklą.

A. Griškaus stojo ginti ir tarybos narė Zita Sorokienė, įsitikinusi, kad ne meras, o Kultūros skyriaus vedėja turi rūpintis strategija ir centrų veikla. „Šiandien kultūros centrams vadovauja G. Vilkelienė. Strategija reikalinga, jai paruošti nereikia penkerių metų, užtenka ir trumpesnio laiko – ir neturėtų dėl to būti tokios gynybinės pozicijos“, – svarstė Z. Sorokienė.

Pagaliau ir A. Griškui buvo leista pasakyti, kad pateikęs vizijas jokių pastabų ar nurodymų iš Kultūros skyriaus negavo, todėl nežinojo, kad parengtas dokumentas savivaldybei netiko.

Kerštas už kritiką?

Kontrolės komiteto nariams beliko tik stebėtis, kodėl rajono vadovai A. Griškų sutartinai kalė prie sienos – juk niekam ne paslaptis, kad pro pirštus pažiūrima net ir į kur kas didesnius savivaldybės įstaigų vadovų padarytus pažeidimus.

Daugelis tik pasibaigus posėdžiui prisiminė galimą priežastį – pernai viešai nuskambėjusį Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktoriaus pareiškimą, kuriame jis Kultūros skyriaus vedėją G. Vilkelienę apkaltino kišimusi į įstaigų vidaus reikalus, darbuotojų iniciatyvos ir kūrybiškumo smukdymu.

O prisiminus apniko abejonės, ar audito aptarimas nebuvo specialiai pasirinktas susidoroti su A. Griškumi už kritiką savivaldybėje rajono vadovų favorite vadinamai vedėjai?

Audito ataskaitą politikams pristačiusi savivaldybės kontrolierė V. Rekešienė pripažįsta, kad visų keturių kaimo kultūros centrų veikloje pasigenda kompetentingo savivaldybės administracijos vadovavimo.

Pasak kontrolierės, kai kurie dalykai tokie neaiškūs, kad baigus audituoti centrus gali tekti atlikti papildomą tyrimą savivaldybės administracijoje, nes tik taip galima būtų išsiaiškinti, ar teisėtai parinkti kultūros įstaigų vadovai ir ar tikrai 2013 m. ne visų centrų kultūros darbuotojams buvo suteikta galimybė atestuotis.

Daiva BARTKIENĖ