Tradicinę Tauragės krašto skautų sueigą šiemet rengė Jurbarko Naujamiesčio pagrindinės mokyklos R. Marcinkaus draugovė. Sueigos pavadinimas „Marga skrynia. O kas joje?“ ir programa – intriguojanti. O ką dvi dienas mokykloje veikė kone pustrečio šimto skautų ir ką rado skrynioje, papasakojo Monika, Fausta ir Matas.
Šiemet sukanka 15 metų nuo pirmosios Tauragės krašto skautų sueigos, kuri 2002-aisiais buvo surengta Smalininkų mokykloje. Per tuos metus skautija išaugo ir dabar yra ar tik ne didžiausia ir aktyviausia mūsų rajono mokyklose veikianti organizacija.
O Naujamiesčio pagrindinės mokyklos septintokės Monika Dobilaitė ir Fausta Žakevičiūtė skautauja ketvirtus metus. „Viskas prasidėjo nuo vasaros stovyklos, į kurią važiavo daug klasiokų, kurie yra skautai. Mes dar neskautavom, bet papuolėm į tą stovyklą. Buvom ten su Šilalės vyresnėm skautėm, ir jos mus labai traukė į tą veiklą, labai daug išmokė. Ir mes užsikrėtėm! Labai savarankiškos grįžom iš tos stovyklos. Valgyti ten reikia patiems viską pasidaryti – namie taip nebūna, padaro tėvai“, – pasakoja Monika.
„Arba miegoti – ant žemės, palapinėje. Labai neįprasta!“ – papildo Fausta. Skautų vasaros stovykloje mergaitėms buvo labai įdomu, kitaip nei kokiame nors būrelyje. Nuo tada jos – skautės ir skautauja įdomiai. Daug įspūdžių paliko ir spalio 20-21 dienomis mokykloje vykusi Tauragės krašto skautų sueiga „Marga skrynia. O kas joje?“
„Skrynioje buvo sudėta lietuviška kultūra, tautinis rūbas, kalba – viskas, kas lietuviška“, – pavadinimo prasmę aiškino mergaitės. „Ypatingiausias buvo vakaro laužas. Laužo nekūrėme, tik vakaras taip vadinosi. Buvo spektaklis „Pelenius“, kurį paruošė mūsų mokykla, o mes, skautai, pratęsėme tą vakarą. Vaidinome Vasilčikovų dvaro ponias, kurios apsipylė arbata savo drabužius ir joms reikėjo naujų. Taip prasidėjo madų šou. Visoms draugovėms buvo duoti namų darbai – paruošti kokios nors šalies tautinius rūbus. Buvo Indija, Arabų Emyratai, Kinija, Gruzija, Škotija, Zambija… Buvo ne tik tautinių rūbų, bet ir šokių, šalies papročių“, – pasakojo skautės.
Sueigai teko ilgai ir kruopščiai ruoštis. „Buvo daug atsakomybės, jaudulio. Mums tai buvo pirma sueiga mūsų mokykloje“, – sakė R. Marcinkaus draugovės skautės – šio renginio šeimininkės. Šeimininkams visada būna malonių rūpesčių, sutinkant svečius.
Svečių Naujamiesčio mokykla priėmė beveik pustrečio šimto! Ne tik iš mūsų rajono mokyklų, bet ir iš aplinkinių. Skautų sueigoje pasisvečiavo ir savivaldybės vadovai, o meras įteikė padėką R. Marcinkaus draugovės vadovei Vaidai Beinarienei, taip pat mokytojoms Eglei Gečaitei, Ugnei Beinarytei, Sigitai Norkienei ir Jolitai Štrimienei, kurios savanoriškai ir kompetentingai dirba su skautais Viešvilės, Raudonės, Veliuonos, Jurbarko Vytauto Didžiojo ir Smalininkų mokyklose.
Suvažiavę skautai įsikūrė klasėse ir miegojo ant grindų. Net jurbarkiečiai, nors namai ir minkštos lovos jiems šalia. „Skautai ne tam, kad per sueigą namuose miegotų. Įdomiau kartu su visais“, – tvirtino Fausta.
Bet labai ilgai miegoti neteko – vakaro laužas užsitęsė, nes programa buvo įdomi, o paskui – šokiai pokiai iki galo! 24 valandą – ramybė. Bet, pasak mergaičių, kol susiruoši miegoti, dar šiek tiek užtrunka, o vadovams tenka pabudėti.
O tiems, kurie per ilgai nesusigaudo, kad jau laikas miegoti, pasak Mato Poškaus, vadovė paseka trumpą pasaką, kurios pabaiga nieko gero nežada. Tačiau ta pabaiga dar niekad neišsipildė, ir tik todėl, kad užtenka ir pradžios, nes, kaip sakė Matas, vadovė yra žodžio žmogus – jei pažadėjo paskambinti tėvams, vadinasi, paskambins.
Šeštadienį skautai jau keliavo namo, bet tik pavakare, o prieš tai buvo įdomiausių veiklų. Vyko aktyvus pilietinis žaidimas „Margoj skrynioj – Jurbarko miesto gidas“. Komandos turėjo surasti paminklą A. Šabaniauskui, nueiti prie abiejų bažnyčių, prie kapinių vartų su angelų skulptūromis, prie Vasilčikovų dvaro, gimnazijos, bibliotekos, Vytauto Didžiojo paminklo. „Jiems nebuvo pasakyta, kur eiti, todėl klausinėjo žmonių ir susidarė maršrutą, o nuėję dar turėjo atlikti tam tikras užduotis – ką nors sužinoti, užrašyti ir kt. Svečiai pamatė, koks gražus Jurbarkas, o mes tik prižiūrėjome, kad jie nesukčiautų“, – pasakojo Matas.
Faustai labiausiai įsiminė įžodis, kai užrišamas kitos spalvos kaklaraištis. Fausta ir jos bičiuliai ryši geltonus, vadinamus citrinomis, kurie reiškia, kad jau esi aukštesnės pakopos, negu skautas, ryšintis oranžinį. „Bet į citrinų įžodį gali eiti tik citrinos. Smagu eiti palaikyti tuos, kurie pasižada tarnauti Dievui, Tėvynei ir artimui“, – sakė Fausta.
Monika pasakojo apie pažangos valandą, kuri vadinosi „Moki žodį – žinai kelią“: „Tai buvo susiję su lietuvių kalba. Mūsų vadovė komandoms uždavinėjo klausimus apie žodžius, jų tarimą. Klausimai buvo linksmi, bet tikrai buvo sunku, nes mes jau nebežinom tų senų žodžių. Bet dabar jau žinosim.“
Paruošti įdomią ir išmoningą sueigos programą užtruko. „Daugiausia dirbo vadovė. Kiek mes padėjom, kiek savo nuomonę pasakėm, bet daugiausia vadovė padarydavo“, – sakė mergaitės ir patikino, kad skautuose taip įdomu dėl to, kad turi gerą vadovę. O vadovė V. Beinarienė džiaugėsi, kad ruošti sueigą ir priimti didžiulį būrį svečių padėjo visa mokyklos bendruomenė.
„Skrynia yra lietuviškas simbolis. Labai gražus baldas, aš jį norėčiau ir namuose turėti. Bet neturiu. O sueigoje turėjome skrynią – tokią dekoraciją mums padarė dailės mokytoja. Skrynioje – lietuvių kraitis, kurį kiekvienas suprato savaip, ir kiekvienas skautas toje mūsų skrynioje kažką atrado ir išsivežė, pasimokė, kaip mylėti ir puoselėti Lietuvą“, – skautų pasakojimą apibūdino S. Marcinkaus draugovės vadovė V. Beinarienė.
Danutė Karopčikienė