Be margučių Velykos – ne Velykos. Net ir tiems, kuriems Kristaus prisikėlimo šventė tėra tik graži tradicija, perimta iš senelių ir tėvų. Prieššventinę savaitę seminarą apie tradicinį kiaušinių marginimą surengė Jurbarko kultūros centro folkloristė Birutė Bartkutė, o mokytojomis pakvietė jurbarkietę Rasą Miliūnienę ir viešvilietes Danutę Sabienę ir Sniežaną Šašienę.
Pirmadienio popietę Jurbarko kultūros centro kavinė pakvipo lengvu raganavimu – buvo kaitinamas vaškas, maišomi dažai, burbuliavo puodai su verdamais kiaušiniais. Mokinių – vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų – susirinko tiek daug, kad mokytojos net išsigando: ar suspės prie kiekvieno prieiti ir kiekvienam parodyti. Toks susidomėjimas liudija ne ką kita, kaip norą sugrįžti prie savo šaknų, savo tradicijų, kai nebuvo prekybininkų, kaip dabar, siūlančių fosforu žibančių dažų, lipdukų, netgi gatavų margučių. Užtat visi džiaugėsi savo numargintais velykaičiais, ridinėjo, dovanojo, keitėsi, o kiekvienam kaime buvo to amato meistrų.
Tikras marginimo meistres į seminarą mokytojomis pakvietė folkloristė Birutė, nors jos pačios ir kuklinosi taip vadinamos. Viešvilietė medikė D. Sabienė moka ypač gražiai margučius skutinėti arba vingriausius raštus nuėsdinti rūgštele – tam tinka ir stipresnis actas. Bet pirmiausia kiaušinį reikia nudažyti, ir Danutė aiškino ir rodė, kaip paruošti dažus, o moterys ne kartą perklausė ir pasitikslino, matyt, ne tik pasižiūrėti, bet ir išmokti buvo atėjusios.
Dažoma žalia, juoda, raudona, geltona spalvomis pamerkiant kiaušinį į stiklinę ar tik į šaukštą, kad visi šonai būtų skirtingi. Spalvos turi būti sodrios kaip žemė, ir folkloristė Birutė juokais net pagrasino vaikams, kad nepirktų fosforinių dažų – margutis turi žydėti kaip žydi žemė pavasarį.
Bibliotekininkė Rasa Miliūnienė – marginimo vašku meistrė. Bandė nuo vaikystės, vargo tirpdydama parafino žvakes, ir išmoko, dabar jau žino daugybę paslapčių, kuriomis dalijosi su seminaro dalyviais. Tinka tik bičių vaškas – jo būna pirkti bitininkystės parduotuvėse, o šildyti vaškui galima pasidaryti nesudėtingą, bet patogų įrenginį. Kiaušinis geriausia naminės vištos, o dažai – natūralūs, kad ir svogūnų lukštų, kuriuos, ruošiantis marginti velykaičius, tenka kaupti kone visus metus.
Tačiau vien išgirdęs dar nemokėsi – paslaptis kiekvienas turi atskleisti pats, todėl mokiniai palinko prie darbo. Vašku marginti reikia ką tik išvirtą, dar šiltą kiaušinį, tad kultūros centros darbuotoja Skaidra vos spėjo virti, pačiai patirti jau seniai išmokto marginimo džiaugsmo šįkart nebeteko.
Viešvilietė rankdarbių būrelių „Saga“ ir „Adatėlė“ vadovė S. Šašienė dalijo marginimo įrankius – pieštukus su įsmeigta adatėle: didesnė adatėlės galvutė – padėsi didesnį taškelį, su mažesne galvute nubrėši plonesnį brūkšnelį. Tie taškeliai ir brūkšneliai ir yra visas marginimo menas. Atrodo, paprasta, bet iš tiesų – nelabai, reikia daug kruopštumo ir atidumo.
„Jau dvidešimt metų marginu vašku, bet nesu meistrė, tik Velykų rytą prisėdu prie margučių. Meistrės mėgsta pasižymėti raštą ir tiksliai jį nupiešti. Aš – ne, kaip išėjo, taip man gražu“, – sakė Sniežana. Išeina jai tikrai gražiai – jos margučiai įvairiaspalviai, gražių gražiausių pačios sukurtų raštų.
Didelėms šnekoms nebuvo laiko – visi, net ir mažiausieji seminaro dalyviai, triūsė pagauti kūrybos džiugesio, o delnuose vartomi kiaušinėliai virto spalvingais velykaičiais.
Seminaro rengėja Birutė dar šnekino mažuosius, kad visai nesumerktų nosių į dažus, klausė, ar buvo Verbų sekmadienį bažnyčioje, ar ką nuverbavo, kad paskui margučių gautų – tokie mat buvo nuo senų senovės vaikų velykiniai žaidimai. Ir nuverbavo, ir gaus, ir kitiems galės dovanoti, nes pačių numarginti margučiai šiemet žydės ant Velykų stalo.
Danutė Karopčikienė
