Dabar labai madinga kalbėti apie meilę Lietuvai. Tačiau, tik kalbėti. Paskelbus visuotinį šaukimą į privalomąją karinę tarnybą patriotizmas greit išgaravo – Lietuva pasirodė esanti neverta, kad ją gintume ir už ją kovotume patys. Padėtį taiso savanoriai, kurie užpildė šauktinių vietas. Dar prieš trejus metus, kai apie privalomąją tarnybą nebuvo nė minties, jurbarkietė Nemyra Černiauskienė užsiregistravo į bazinius karinius mokymus.
Keistas potraukis
Mokytis karybos nebuvo spontaniškas jaunos neapsisprendusios ar nežinančios kuo užsiimti moters noras. N. Černiauskienei buvo jau 30 metų, baigusi mokslus dirbo, gyvenimas tekėjo ramia vaga. Tačiau visada kirbėjo noras išbandyti save.
Nemyra – tikra jurbarkietė, baigusi gimnaziją mokėsi virėjos amato, nes visada patiko gaminti maistą. Mokslus pradėjusi Viešvilėje reorganizavus mokymo įstaigas po ketverių metų baigė jau Smalininkų technologijų ir verslo mokyklą – namų ekonomės ir virėjos specialybę. Per praktiką kepusi picas, dar kurį laiką virė pietus „Lietuviškų patiekalų“ kavinėje, tačiau noras pasitikrinti, ko yra verta, niekur nedingo.
Dar besimokydama gimnazijoje Nemyra labai mėgo kūno kultūros pamokas, visada buvo aktyvi ir fiziškai stipri. Stovėjimas prie puodų – netenkino energingos merginos, tad ji nusprendė tapti apsaugos darbuotoja.
„Jei ko nors noriu ir nusprendžiu, kad man to reikia, manęs niekas nesulaikys. Tikslą visada pasiekiu“, – sako N. Černiauskienė.
Norėdama dirbti apsaugoje mergina turėjo įveikti griežtą medicininį patikrinimą, baigti Marijampolėje kursus, kurie suteikė teisę nešiotis ginklą. Teko išmokti juo naudotis, bet, pasak Nemyros, visa laimė, kad neteko darbo metu ginklo panaudoti. Penkerius metus moteris dirbo UAB „Lukšių pieninės“ Jurbarko skyriuje apsaugos darbuotoja.
Šis darbas buvo smagesnis, tačiau Nemyros žvilgsnis vis dažniau užkliūdavo už informacijos apie karinius mokymus.
„Supratau, kad ten bus labai sunku, bet noras išbandyti save, pažiūrėti, kiek aš galiu, buvo stipresnis“, – priežastis, paskatinusias atisakyti darbo ir nerti į naujus išbandymus, vardija N. Černiauskienė.
Nusprendusi vykti į karinius mokymus Nemyra daug sportavo – sporto klube „Pantera“ pradėjo lankyti savigynos ir Jiu-jitsu treniruotes. Atlaikyti išbandymus kariuomenėje reikalingas ne tik fizinis pasiruošimas, bet ir tvirta valia. Ją moteris ir norėjo pasitikrinti.
BKM
Baziniai kariniai mokymai (BMK) – trijų mėnesių apmokymai, kuriuose įgyjama teorijos ir praktinių karybos žinių. 2012 metų rudenį į Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomąjį pulką Rukloje išvyko ir Nemyra.
Į mokymus atvyko 96 žmonės, iš kurių – 10 merginų ir moterų. Pirmas penkias dienas – sunkiausi išbandymai, didžiausi fiziniai krūviai, po kurių dar gali apsigalvoti ir nebetęsti mokymų. Atkrito apie 10 vyrų – moterys liko visos. Pasak Nemyros, silpnoji lytis eilinį kartą pasirodė tvirtesnė –visos liko, nors buvo ir 35 metų amžiaus, ir turinčių vaikų. Silpniausi – jauni vaikinai, kurie į mokymus ėjo tikėdamiesi smagiai praleisti laiką. Vis tik dažniausias motyvas – įvertinti savo galimybes.
Bandyti buvo kur! Dienotvarkė – intensyvi. Kėlimasis 5.30 val., rikiuotė, 3 minutės apsirengti ir, jei spėji, nueiti į tualetą. Vėliau mankšta, paskaitos, sportas – viskas greit ir stipriai. Vakare pasiekus lovą miegoti krisdavo be sapno.
Kasdienės rikiuotės, mokymasis žygiuoti – pasirodo, ne taip lengva pataikyti koja kojon, bėgimas laikui, krosai ištvermei, 36 kg sverianti kuprinė ant pečių – krūvis buvo milžiniškas. Ir jokių nuolaidų moterims.
„Vadai sakydavo, jei moteris atėjo į kariuomenę, ji yra vyras, – juokiasi Nemyra, dabar besididžiuodama, kad atlaikė, iškentė ir tapo dar stipresnė. – Karys turi būti fiziškai stiprus.“
Paskaitose studijavo ginklus, taktikas, medicininės pagalbos būdus, kariuomenės įstatus. Po mėnesio kariai davė priesaiką tarnauti ir ginti Tėvynę, po kurios porą dienų galėjo praleisti namuose.
Grįžus po trumpo poilsio laukė dar didesni išbandymai – pratybos miškuose. Sunkūs ginklai, apkasai, nakvynė po lietumi, šaudymas netikromis kulkomis, šalia burzgiantys šarvuočiai.
Pasak Nemyros, supranti, kad tai netikras karas, bet legendos sukurtos taip, kad pajustum, ką reiškia kovoti su priešu. Sunku ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Švilpiant kulkoms jauti, kad esi nuolat stebimas, vertinama tavo reakcija ir sprendimai. Kariams buvo demonstruojamos skaidrės su žiauriausiais karo vaizdais, ir stebima, kaip jos veikia. Buvo tokių, kurie neištverdavo, supykindavo. N. Černiauskienė sako, kad reikia užsidėti skydą ir nepriimti visko, ką matai. Jautresniems – kariuomenėje nelengva.
„Valia, užsispyrimas ir ryžtas padėjo ištverti“, – tvirtina karė, prisimindama paskutines tris paras miškuose be miego prieš baigiantis mokymams. Rankose laikydama sėkmingai baigtų mokymų pažymėjimą Nemyra nesigaili nė vienos ten praleistos akimirkos.
Dabar moteris – rezerve. Tai reiškia, kad Lietuvai iškilus bet kokiai grėsmei gavusi šaukimą ji atsidurtų pirmose gretose.
„Eičiau net negalvodama. Negali būti kitaip“, – ryžtingai nusiteikusi N. Černiauskienė.
Patriotizmas – ne tik žodis
Nemyra sako nežinanti, iš kur ta meilė savo šaliai, bet ginti Lietuvos stotų bet kada. Būti patriote – jai natūralus dalykas.
„Juk esu lietuvė. Ką čia dar galvoti“? – sako moteris, kuriai svarbios ir visos valstybinės šventės. Nemyra visuomet dalyvauja renginiuose, eisenose.
Ne tik dėl karinių dalykų jauna moteris galėtų pasiginčyti su nepatriotiškais lietuviais, bet ir dėl požiūrio į darbą. Nemyrai nepriimtini skundai, kad sunku dirbti, kad kažko per daug reikalaujama. Moters nuomone, išmokti galima visko, ir reikia negailėti pastangų ir jėgų bet kuriam darbui atlikti. Kam skųstis? Reikia veikti.
Ir Nemyra veikia: nusprendusi važiuoti padirbėti į Vokietiją savarankiškai iš knygų išmoko vokiečių kalbos, dabar jėgas bando visiškai naujoje srityje – prekyboje. Čia taip pat visko reikia mokytis, bendrauti su įvairiais žmonėmis, o ir darbo valandos ilgos, bet N. Černiauskienė nesiskundžia – tai dar viena nauja patirtis.
Nemyra sportuoja ir toliau: bėgioja, lankosi sporto klube, kuriame tenka kovoti su daug už save stambesniais vyriškiais. Sportas duoda daug sveikatos ir energijos, tačiau taip pat reikalauja valios visko nemesti pavargus ar patyrus traumą. Valios reikalauja ir noras gyventi sveikai. Nemyrai tai pavyksta – ir čia gelbsti užsispyrimas.
Iš kur tokios charakterio savybės? Galbūt iš mamos Lelijanos. Moteris sieja ne tik ypatingas ryšys ir neįprasti vardai. Nemyros mama, buvusi konditerė, kartu su dukra pabaigė apsaugos darbuotojų kursus ir iki šiol dirba šį darbą. Mama visada palaikė Nemyros apsisprendimą dalyvauti BKM ir nė neabejojo, kad dukra įveiks visus sunkumus.
Nežinia, ar teisinga dabar Nemyrą vadinti kare, tačiau ji tokia yra – ir savo patirtimi, ir kovinga siela, ir geležine valia, giliu atsidavimu Tėvynei. O ir sėkmingai baigtų bazinių karinių mokymų pažymėjimas dar nenugrūstas į stalčių – prie šios profesijos gali tekti sugrįžti, visokių minčių turi Nemyra.
Jūratė Stanaitienė
