Pirmoji metų diena – ypatinga: minime Lietuvos vėliavos dieną. Trispalvė tikrąją prasmę įgauna kai ją išdidžiai iškelia orūs, garbingi, savo kraštą mylintys ir jį vertinantys žmonės. Ir jokios pompastikos čia nėra – esame laimingi, kad gyvename šalia tokių žmonių ir patys tokie esame, jei į gražesnę kasdieną įdedame savąją dalelę. Kiekviena seniūnija, mažas jos kaimelis ar didesnė gyvenvietė, turi kuo didžiuotis ir pažvelgus atgal, ir imantis naujų sumanymų.
Vėliavą iškėlė su pasididžiavimu
„Trispalvei, kaip lietuviškai tautinei vėliavai, ne tiek daug metų. Jai 101-eri ir jinai užgimė Lietuvos Tarybos posėdyje, kuomet svarstoma buvo, ieškota spalvų, kurta vėliava kaip valstybės atpažinimo ženklas. Ligi tol tokios vėliavos nebūta. Mes žinome istorinę vėliavą su Vyčiu“, – sako kun. Šarūnas Leskauskas.
„Ir iš kur atsirado Trispalvė? Pagal valstybių vėliavų etaloną buvo įvedinėjamos trys spalvos. Bet kokias jas pasirinkti? Raudona – buvo aišku, ją pasiūlė Jonas Basanavičius. Žalia – mūsų lankos, buvo aišku, ją pasiūlė dailininkas Zmuidzinavičius. O dėl trečiosios spalvos buvo galvos skausmas. Ir geltoną į vėliavą įvedė – kad atmuštų visas kitas spalvas, kad neatrodytų niūri – toksai be galo įdomus veikėjas Tadas Daugirdas“, – apie vėliavos spalvas kalbėjo kun. Šarūnas Leskauskas.
Kunigas priminė, kad Lietuvos vėliava buvo patvirtinta kaip laikina, su mintimi, kad spalvas bus galima persvarstyti, bet jos tiesiog įsigėrė į kraują. „Tos spalvos malonios akiai ir mes žinome jų reikšmę: geltona simbolizuoja saulę, žalia – žemę, raudona simbolizuoja kraują, dėl savo žemės pralietą. Kuomet atgimė tautinė vėliava, mes, tikintieji, galvojom kaip ją suprasti mūsiškai. Ir mes į šias spalvas esame įlieję tris dieviškas dorybes: geltona mums simbolizuoja tikėjimą, žalia yra tarsi viltis, o raudona – tarsi meilė. Vėliava pati iš savęs nieko nesako. Jinai yra skiriamasis ženklas, bet svarbu, kokį turinį mes į jį įdedame“, – sakė kun. Š. Leskauskas.
Veliuonos ir Raudonės parapijas aptarnaujantis klebonas Š. Leskauskas taip kalbėjo Raudonei ypatinga proga. Įprasta, kad metams sukant pabaigos link, apžvelgiame ką nuveikę, o Raudonė padarė kur kas daugiau – įvertino visą trisdešimtmetį, nueitą laisvės keliu. Ir jei raudoniškių paklaustume, kuo svarbūs buvo praėję metai, ne vienas primintų lapkričio 9-osios renginį, kurį galima pavadinti ir savotiška Raudonės žmonių ataskaita, ir istoriniu apsisprendimu, ir viltingu planu ateičiai.
Apie mokytojos Elenos Elzbergienės iniciatyvą atkartoti prieš tris dešimtmečius surengtą šventę, kai Raudonės pilies bokšte buvo iškelta Trispalvė, kaip tik tinka kalbėti minint Vėliavos dieną. Kartu su susirinkusiais raudoniškiais mokytoja pažvelgė atgal: „Toks pat lapkritis, tokia pati Raudonė atrodo, bet lyg ir viskas buvo kitaip. Prieš iškeliant Trispalvę pilies bokšte dar buvo gražus, o kartu ir nerimastingas ėjimas iki to žingsnio.“
E. Elzbergienė priminė 1988-uosius, kelionę su mokiniais į Vilnių ir autobuse skambėjusias uždraustas dainas. „Mums sakė – vaikų nekiškit į politiką. Bet kaip mes džiaugiamės, kad tie vaikai buvo politikoj. Jie užaugo tvirti, laisvi žmonės“, – sako mokytoja.
Nurodė ir vėliavos nenešti į bažnyčią. Atsakymo, kaip elgtis, raudoniškiai ieškojo ir tuometiniame partijos komitete. Vienos durys užsidarė su grasinimais prarasti darbą, bet kitos atsivėrė su padrąsinimu, o šventės dieną Raudonės bažnyčia sunkiai talpino žmones.
Į Raudonę, mokytojos E. Elzbergienės pakviesti, atvyko tądien, prieš trisdešimt metų, ypatingus žodžius apie Lietuvą, laisvę, kalbą skaitę mokiniai. Iš mokytojos paruoštų lapelių jie vėl skaitė tuos pačius žodžius, tik jų prasmę pajautę jau savo gyvenimais ir patirtimis, suaugusio žmogaus vertinimu.
Raudoniškis Antanas Kazakevičius sako, kad daugelio jaunų žmonių šiandien Raudonėje jau nepažįsta, tačiau teigė svarbų dalyką – jie užaugo darbščiose šeimose, žinančiose, kad Lietuvos nebus be darbo, o krašto gerovė kuriama ne vien dainomis, šokiais ir linksmybėmis. Tą puikiai suprato ir raudoniškiai, prieš trisdešimt metų su pasididžiavimu iškėlę Trispalvę.
Nacionalinės premijos metai
Praėjusių metų pradžioje baigėsi Lietuvos kultūros ministerijos inicijuotas Valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas Lietuvos seniūnijų konkursas „Valstybę kuriame mes“ – Viešvilės seniūnija, įveikusi visus tris etapus, pripažinta konkurso nugalėtoja. Vietos nebuvo skirstomos, tik išrinktas ir apdovanotas geriausių seniūnijų 13-tukas. Tose seniūnijose gyvena aktyvūs ir bendruomeniški žmonės, jų kultūrinės ir pilietinės iniciatyvos gražina kasdienybę bei sprendžia problemas.
„Vasario mėnesį sužinojome, kad būsim apdovanoti nacionaline premija! Kovo 20 d. buvom pakviesti į prezidentūrą ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė mums diplomą ir nacionalinę premiją – 8 tūkst. eurų“, – sako Viešvilės seniūnas Valentinas Kucinas.
Konkurso komisijai reikėjo pristatyti pastarųjų penkerių metų darbus. „Tai paprasti darbai: lieptelio padarymas, suolelių nudažymas, gatvių ir skverų ruošimas… Bet į juos įdėta daug bendruomenės ir seniūnijos darbuotojų rankų darbo – tai vienija bendruomenę“, – neabejoja V. Kucinas.
Konkurso „Valstybę kuriame mes“ komisijai pristatyta ir ypatingoji Viešvilės bendruomenė – savanorių gaisrininkų komanda. „Tai pirmoji Lietuvoje ir tikrų savanorių komanda, nes mūsų vyrai nėra profesionalūs ugniagesiai, savanoriaujantys tarp savo budėjimų. Tačiau kaip ir profesionalai esame visada pasiruošę gesinti gaisrus. Praėjusiais metais Andrius ir Paulius Šašiai surado Vokietijoje rėmėjų, kurie padovanojo spec. drabužių ir įrangos, dabar ji ne prastesnė nei profesionalų. O metų pabaigoje savivaldybė skyrė lėšų nupirkti aprangas, su kuriomis galėsime stoti į rikiuotes“, – pasakoja seniūnas, prisimenantis, kad nė vienas iš jo šnekintų į savanorius vyrų nepasakė, kad tokia komanda Viešvilei nereikalinga.
Viešviliečiai, pasak seniūno, visi – už savo miestelį: „Mes visi norim, kad čia būtų gera gyventi, kad būtų gražu ir saugu.“
Konkurse įvertintas ir bendravimas su parapija. Klebono Kęstučio Pajaujo iniciatyva pastatyta lurdo grota – iš akmenų, kurių daugybė išlindo tvarkant miestelio pagrindinę gatvę.
„Džiaugsmingų dalykų daug, – sako seniūnas. – Šiemet žmonių geranoriškumo dėka padarytas naujas bažnyčios bokštas, naujas kryžius nukaltas. Bokštą padarė Jurijus Kosenko su sūnumis Mantu ir Tadu, skardas paaukojo Kęstutis Kuniauskas, jis padovanojo ir kryžių. Jurbarko ugniagesiai atvyko su savo bokšteliu ir padėjo užkelti. Su tuo pačiu bokšteliu buvo pakeltas ir vyskupo padėjėjas, atvykęs pašventinti naujojo bažnyčios bokšto. Buvo įspūdinga šventė!“
Ir darbai, ir šventės žmones sutelkia. „Visada džiaugiuosi Sniežana Šašiene – ji visoms šventėms originaliai papuošia miestelį. Ir seniūnaitijos puošiasi –Drūtgalio seniūnaitija pasipuošė savo kalėdinę eglutę, suruošė vaikams šventę“, – sako V. Kucinas, visada skatinantis ir paremiantis gyventojų iniciatyvas.
Į praėjusiųjų metų gėrio aruodą Viešvilės seniūnas deda ir seniūnijos naują traktorių su frontaliniu krautuvu – tai labai palengvino viešųjų erdvių tvarkymo darbus, ir, žinoma, naująją gatvę: per visą miestelį – beveik 4 km – viešviliečiai vaikšto švariai ir saugiai.
Tai problemų Viešvilėje turbūt ir nebėra? Ir rūpesčių dėl žmonių gerovės sumažėję? „Niekad nebūna, kad rūpesčių nebūtų. Vieni išnyksta, kiti atsiranda“, – sako V. Kucinas.
Dalis seniūnijos gyventojų – apie ketvirtadalį – neturi vandentiekio ir centralizuotos nuotekų sistemos. Kai sausos vasaros, šuliniuose trūksta vandens.
Didelė problema – vaikų globos namų pastatai. Protingiausia būtų, pasak seniūno, kad čia įsikurtų senelių namai. Yra verslininkų, kurie norėtų tą daryti, bet reikia politinio sprendimo dėl pastatų perdavimo. „Visuomenė sensta. Į senelių namus, jei tokie būtų Viešvilėje, šiuo metu eitų 8 viešviliečiai – žmonės nori leisti senatvę ten, kur gyveno visą amžių“, – sako seniūnas. Labiausiai nesinorėtų, kad vaikų namus perimtų Turto bankas, nes yra blogos patirties su profesinės mokyklos pastatu, kuriam buvo atsiradę pirkėjų, bet bankui laiku neparuošus dokumentų, liko neparduotas.
Tušti namai Viešvilėje neužsibūna – anksčiau ar vėliau nuperkami, atsikelia jaunų šeimų, viena kita grįžta iš užsienio, gauna čia darbo, parveža vaikus į mokyklą. Net ir Viešvilėje su darbo vietomis nėra blogai – yra įmonių, ir geri keliai – į visas puses.
„Bendradarbiavimo, supratimo vienas kito, pagalbos, draugystės“, – to linki seniūnas viešviliečiams jau šiais, 2020 metais. Bet juk visa tai turite – replikuoju. O seniūnas sako, kad per daug tokių gerų dalykų nebūna.
Ir dar knieti paklausti, kam seniūnija išleido tą nacionalinę premiją.
„Seniūnijai tai labai dideli pinigai. Dar galutinai nenusprendėme, bet turbūt paaukosime pinigus knygai. Monografijos „Viešvilė“ ruošimas – jau į pabaigą, jei finansinius klausimus išspręsime, Velykoms arba vasaros pradžiai išeis. Tačiau ir nacionalinė premija dar ne visai išspręstų knygos leidimo klausimą. Bet gruodžio vidury sužinojom, kad Lietuvos kultūros taryba skyrė 7 tūkst. eurų – projektą teikė leidykla. Medžiagos surinkta labai daug ir kokybiškos, daugiau negu tikėjomės. Tai bus viena iš turtingiausių monografijų, kurios jau yra išleistos apie Lietuvos miestelius“, – patikino V. Kucinas.
Taigi ir šie metai Viešvilės seniūnijai žada būti turtingi ir įspūdingi.
Su žvilgsniu į ateitį
Seredžiaus seniūnijai praėję metai irgi buvo geri. „Labiausiai džiugina aktyvūs žmonės. Tai seniūnaičiai, bendruomenių aktyvistai – jų nėra labai daug, bet tai – žiburiukai, jie sugeba išjudinti bendruomenes. Seniūnijoje veikia 11 nevyriausybinių organizacijų, jų teikiami projektai ir gautas finansavimas yra veiklų katalizatorius“, – sakė seniūnė Rimantė Pavalkienė.
Kultūrinė ir sportinė veikla ypač suburia gyventojus. Vosbutų bendruomenė, minėdama kaimo sudeginimo 75-ąsias metines, vykdė projektą „Nepamirškime savo krašto istorijos“. Be to, vosbutiškiai puoselėja seną tradiciją – mojavų giedojimą, įtraukia ir jaunimą. Bendruomenei vadovauja Kristina Maširkienė. Neseniai išrinkta Klausučių seniūnaitė Laima Ambrutienė jau spėjo suorganizuoti kelionę į miuziklą Kaune ir inicijavo vakaronę, kuri surengta kartu su kultūros centru.
Gruodį Klausučiuose startavo 11-asis krepšinio turnyras, kurį rengia sporto klubas „Jaunuolynas“. Klubui vadovauja Rimantas Slavikas, turnyrui – Gintas Gudžiūnas. „Kai Klausučiuose krepšinis – gatvės būna pilnos mašinų, turnyre dalyvauja daug jaunimo“, – džiaugėsi seniūnė.
Tradicinis Seredžiaus futbolo turnyras „Palemono“ taurei laimėti sutraukia ne tik mūsų rajono komandas, turnyrą organizuoja Seredžiaus Stasio Šimkaus mokykla-daugiafunkcis centras ir Virginijus Sutranavičius. Pernai Vasario 16-ąją Seredžiuje startavo ir tinklinio turnyras.
Gražiu renginiu paminėtas Klausučių Stasio Santvaro pagrindinės mokyklos 100-metis. „Kokia laimė, kad turime tas mokyklas, tačiau bijau ką sakyti dėl jų išlikimo. Vaikų mažėja. Kiek pernai seniūnijoje gimė kūdikių, tikslių duomenų dar neturime – naujagimiai registruojami Jurbarke. Bet gimimų tikrai mažiau negu mirčių. Tik pastebiu, kad Klausučiuose vežimėlių daugiau, nes ten gyvena daugiau jaunų šeimų“, – sakė R. Pavalkienė.
„Mane džiugina žmonės“, – pakartoja seniūnė ir vardija Seredžiaus krašto šviesuolius. Pernai Jurbarko r. savivaldybės apdovanojimu „Krištolinė lelija“ padėkota Margaritai ir Petrui Baršauskams už etnokultūros puoselėjimą. „Metų ūkio“ renginyje pagerbti alpakų ūkio savininkai Vitalija ir Haroldas Bendziai, įspūdingos sodybos šeimininkai Daiva ir Airanas Karpavičiai, jaunasis ūkininkas Ervinas Nevedomskis ir už ypatingą bendruomeniškumą – Juozas Juknevičius.
Pagrindinis seniūnijos rūpestis – kad žmonėms būtų patogu. Yra ir didelių darbų, ir daug mažų darbelių – kasdienių, nematomų, kurie kuria ne tik šios dienos gerovę.
Seniūnija prižiūri 125 km vietinių kelių. Kelių problemą, pasak seniūnės, žmonės visada kelia į pirmą vietą. Nors pastarojo laiko didžiausias rūpestis – uždaryti paštai. „Chaoso tikrai daug, žmonės pikti. Sunku ir gyventojams, ir mobilaus pašto darbuotojams“, – konstatuoja seniūnė.
Daug dėmesio skiriama viešųjų erdvių ir kapinių priežiūrai. „Kapinės seniūnijoje penkerios, yra neveikiančių, bet prižiūrėti reikia ir jas. Seredžiaus senosiose kapinėse keitėme tvoras, vedėme vandentiekį, pastatėme stovus laistytuvams. Didelė problema šiose kapinėse yra vandens nubėgimas. O naujosiose – nėra vandentiekio, vasarą nespėjome vežti vandens. Dėkojame ūkininkams, nes seniūnija neturi nei traktoriaus, nei cisternų“, – sakė R. Pavalkienė.
Dar seniūnė pasakojo apie pradėtą tvarkyti šv. Jono šaltinėlį: jo grožį norima atverti vietiniams ir turistams, kurie atvažiuoja pasiskaitę internete ir ieško šios stebuklingos vietos. Mokyklos-daugiafunkcio centro iniciatyva rengiamas Seredžiaus pažintinis takas – balandį planuojamas jo atidarymas. Šie ir kiti darbai – su žvilgsniu į ateitį.
Seniūnijos gyventojams R. Pavalkienė linki sveikatos ir sėkmingų darbų. Taip pat – gerų idėjų, kurie ir įsuka prasmingus darbus.
Didžiausias turtas – žmonės
Seniūną Gintarą Kasputį priešpaskutinę metų dieną sutikome kelyje. Ne, ne, seniūnas niekur nekeliavo, tik kartu su darbininkais taisė iš Užakmenių į Rutkiškius vedantį kelią.
Eržvilko seniūnija – viena didžiausių: čia yra beveik 80 kaimų, į visus veda keliai, kurie reikalauja nuolatinio dėmesio. Taip pat ir lauko gruntiniai keliukai, kuriais žmonės turi pasiekti savo sodybas. „Kiek galim su savo technika ir lėšomis, padedam. Techniką turim visą, tik neturim žvyro“, – sako seniūnas.
Žvyravimo paslauga perkama iš kelių priežiūros programos lėšų. Lėšos ribotos, o išleisti seniūnijai tenka ir tokiems darbams, kurie atsiranda dėl žmonių neatsakingumo. Apie porą tūkstančių eurų teko išleisti beglobių gyvūnų priežiūrai, paprastai sakant – užmokėti tarnyboms už jų sugaudymą ir išvežimą. „Dar liko trys katinai ir trys šunys neišvežti – tai 600 eurų“, – sako seniūnas, ir nesunku suprasti, kad tie šimtai jau iš naujojo biudžeto.
Žmonės į seniūniją ateina su įvairiausiais rūpesčiais. „Kiekviena problema mums yra savotiškas iššūkis. Tačiau jei žmogus kreipiasi, vadinasi, jam svarbu, ir seniūnui turi būti svarbu“, – tvirtina G. Kasputis.
Šiemet seniūnijai pavyko išnarplioti kone detektyvinę istoriją Rutkiškiuose, kai gyventojai pastebėjo fekalijomis užterštus savo šulinius. „Tikrinome kiekvieną sodybą, ir nustatėme teršėją. Jis buvo nubaustas, o senyvo amžiaus moteriškei įvestas vandentiekis“, – pasakoja seniūnas.
Kartupiuose pašalintos gatvių briaunos ir išvežtas perteklinis gruntas – iš viso sutvarkyta apie 5 km kelio. „Be ūkininkų pagalbos nebūtume to padarę. O padaryta buvo labai operatyviai ir organizuotai. Taip pat užkaišytos visos duobės ir sušiurkštinta apie 2 km asfalto dangos, sutvarkytas gatvių ženklinimas“, – pasakojo seniūnas.
Pakeista Rikyškių kapinaičių tvora, Pašaltuonio kapinėse pašalinti medžiai, pastatytas lauko tualetas. Pašaltuonio ir Lybiškių bendruomenių namuose atlikti būtinojo remonto darbai. Dar – žolės pjovimas, seniūnija šienauja apie 35 ha plotą, krūmų šalinimas pakelėse, medžių genėjimas – šių darbų nepadarysi vieną kartą visiems laikams. Prie daugelio darbų svariai prisideda gyventojai – valo sniegą nuo kelių, nuvalo ir pabarsto šaligatvius. „Pagarbos verti tie žmonės, ir jų daugėja“, – sako seniūnas.
„Džiugu, kad viską, ką buvome suplanavę, įveikėme, taupėme labai ir viskam užteko. O didžiausias džiaugsmas tuo, ko ilgiausiai laukta – Lybiškiuose išasfaltuotas 1 km gatvės. Tai didžiulis patogumas gyventojams, kurių šiame kaime dar daug – apie 400“, – sakė G. Kasputis.
„Mūsų didžiausias turtas yra žmonės“, – teigė Eržvilko seniūnas ir pasakojo apie bendruomenes: save atradusią Lybiškių, labai aktyvią ir savarankišką Rutkiškių – jie patys tvarkosi savo viešąsias teritorijas, apie draugiškas Pašaltuonio ir Varlaukio, į priekį judančią Kartupių bei eržvilkiškius, kurie aktyviai veikia bei, gyvendami miestelyje, įsilieja į kitų įstaigų ir institucijų veiklą svariai ją papildydami.
Naujųjų metų proga G. Kasputis seniūnijos žmonėms linki labai žemiškai – kad visi turėtų mėgiamą darbą ir gautų už jį deramą atlygį – ir neabejoja, kad taip būti gali.
