Miesto jubiliejus – mūsų bendrystės šventė (nuotraukos, video) (1)

1259-ieji metai, kai Jurbarkas pirmą kartą paminėtas istoriniuose šaltiniuose, tapo atskaitos tašku gyvenimui prie Nemuno. Per septynis su puse šimtmečio iš nedidelės papilės gyvenvietės išaugęs miestas visais laikais traukė veiklius, atkaklius, darbščius žmones ir buvo gera vieta gyventi, auginti vaikus, siekti svajonių.

Šimtmečiai pakeitė miesto veidą, bet nepakeitė kartų kartoms perduodamų vertybių: kaip ir mūsų protėviai, tebesididžiuojame garbinga savo krašto istorija, karališko žvilgsnio vertu kraštovaizdžiu, atgaivą teikiančiomis upėmis ir upeliais, išskirtinę ramybę teikiančiu žaliuoju miesto rūbu.

Prie simbolinių miesto vartų vakar prasidėjusi šventė sutelkė tūkstančius žmonių. Pirmą kartą taip draugiškai ir vieningai miesto gatvėmis į šventės vietą žygiavo miestiečių bendruomenės – savo įmonių vėliavas nešė darbo kolektyvai, smagiai nuteikė mojuojančių vaikų šypsenos, dainuodami šventėn ėjo meno mėgėjai, seniai regėtiems pažįstamiems rankas spaudė jurbarkiškių šnekta neatsidžiaugiantys kraštiečiai, į smagų būrį įsipynė gausios svečių iš užsienio delegacijos.

Sveikindama margą šventės dalyvių minią Lietuvos Respublikos Prezidentė D. Grybauskaitė kreipėsi į jurbarkiečius kaip į visko mačiusią, panemunėje gimusią ir čia nuo amžių gyvenančią, visada savo svarbą žinojusią Lietuvos gentį.

„Visada už jūsų buvo Lietuva, todėl ne tik žinojote, kad reikia ginti valstybę, bet ir išmokote suprasti, kas yra kaimynas. Išmokote su juo gyventi kartu. Labai džiaugiuosi, kad net pučiant atšiauriems politiniams vėjams jūsų šventėje dalyvauja aštuonios užsienio delegacijos, tarp jų yra ir svečiai iš Kaliningrado srities. Tikiuosi, kad jūs sugebėsite šioje šventėje pasidžiaugti ir Lietuva, ir mūsų svečiais, ir kaimynyste. Kaimynų neišsirinksi, kaimyną reikia gerbti. Reikia gerbti tokį kaimyną, kuris gerbia ir mus. Tik gerbdami kitą, sulauksime ir kaimynų pagarbos“, – sakė miesto jubiliejinius renginius sveikinimu pradėjusi Lietuvos Respublikos Prezidentė.

D. Grybauskaitė pasidžiaugė, kad trijų dienų Jurbarko jubiliejaus renginiai subūrė ne tik jurbarkiečius, bet ir daugybę žmonių iš visos Lietuvos, sukvietė tokį didelį būrį svečių. „Tai šventė, kuri skatina mūsų pasididžiavimą Lietuva ir parodo, kad svarbiausia – nuoširdi draugystė, jungianti žmones ir tautas. Svarbiausia šiandien – taika“, – garantavo Lietuvos valstybės vadovė ir iškilmingai paskelbė šventės pradžią.

Miestą pakeitė projektai

Lydėdamas Prezidentę rajono meras Ričardas Juška Jos Ekscelencijai vardijo projektų, įgyvendintų už Europos Sąjungos Struktūrinių fondų pinigus, pavadinimus, pabrėžė, kokią naudą jie atnešė Jurbarkui.

Meras neslėpė, kad ir miesto šventę taip iškilmingai ir plačiai švęsti galimybę suteikė tarptautinis valstybių bendradarbiavimo per sienas projektas, įgyvendinamas kartu su Kaliningrado miesto savivaldybės administracija. Jame numatyta lėšų ne tik istoriniams Kaliningrado ir Jurbarko parkams atgaivinti, bet ir bendriems renginiams, per kuriuos užsimegztų ryšiai tarp tautų, susidraugautų žmonės, susitikę kartu pasidžiaugtų narystės Europos Sąjungoje teikiama nauda.

Meras informavo Prezidentę, kad tokių milijonus kainuojančių projektų Jurbarke įgyvendinami net keli – nors darbai dar nebaigti, aiškėja naujojo miesto stadiono kontūrai, baigus nutiesti vandentiekio ir kanalizacijos tinklus kartu su Kaliningrado srities Nemano miesto gyventojais džiaugsis skirsnemuniškiai ir viešviliečiai.

„Šie projektai smarkiai keičia mūsų miestą – Europos Sąjungos finansuojami darbai leido savivaldybei Jurbarką paversti pavyzdingai tvarkomu miestu. Pastarieji penkeri metai tam ir buvo skirti. Rezultatai pranoko visų lūkesčius, todėl dabar turime gražią progą švęsti, kartu su svečiais iš užsienio miestų partnerių pasidžiaugti tuo, kas jau sukurta. Tuo ši miesto jubiliejinė šventė ir yra išskirtinė“, – tvirtino R. Juška.

Turtingi žmonių bendrumu

Rajono meras neslėpė pasididžiavimo, kad pirmą kartą Jurbarkas svečius pasitinka išties šventiška nuotaika: sutvarkytos ne tik tos miesto vietos, kuriose įgyvendinti Europos Sąjungos finansuojami projektai – visuose kampeliuose pražydo gėlės, pasodinta daugybė dekoratyvinių augalų, pagrindinėje gatvėje įrengtas naujas atitvaras iškart tapo žydinčia sienele, gražiais akcentais miestą papuošė vazonuose susodinti spygliuočiai.

„Tačiau smagiausia, kad tai miesto bendruomenių dovana Jurbarkui. Kai prieš metus pasidalijome mintimis su verslininkais, nesitikėjome, kad atsiras tiek daug Jurbarką mylinčių ir dosniai jam aukojančių žmonių. Visiems prisidėjusiems tvarkant Jurbarką esu be galo dėkingas“, – tikino R. Juška.

Pasak mero, negalima nesidžiaugti Jurbarko miškų urėdijos iniciatyva sutvarkyti greta Dainų slėnio esantį miškelį. Jis ne tik pašviesėjo – jurbarkiečius čia smagiai nuteikia medžio skulptūros ir naujos poilsio erdvės. Už Europos Parlamento nario Antano Guogos labdaros ir paramos fondo lėšas jau iškilo skulptūra Kauno gatvėje, naujosios miesto bibliotekos prieigas gražiai papuošė skulptūrinė kompozicija „Cukriniai avinėliai“, netrukus atvykstančiuosius iš Kauno pusės prie įvažiavimo į Jurbarką sutiks miesto simbolio – lelijos skulptūra. Meras įsitikinęs, kad noras prie visų įvažiavimų į miestą pastatyti po tokią skulptūrą taip pat netrukus išsipildys.

„Kalbėdami su miestiečiais įsitikinome, kad žmonės vertina tai, kas daroma ir stengiasi išsaugoti. Gyventojai stebi, kas lankosi jų kiemuose, saugo žydinčius gėlynus ir dekoratyvinius medelius, netgi klausia, ar galės patys žaluma papuošti savo kiemus. Tai, kad žmonės jaučiasi visko, kas sukurta, tikraisiais šeimininkais, nepaprastai džiugina“, – sakė rajono meras.

Svečius sutikime šypsenomis

Šioje šventėje sulaukėme kaip niekada daug svečių. Į Jurbarką sugrįžo ne tik būriai gimtinės išsiilgusių kraštiečių, bet atvyko ir daugybė įvairiausių šalių atstovų. „Esame draugiški žmonės, todėl turime daug draugų – kiekvieną sutikime su šypsena“, – kvietė jurbarkiečius rajono vadovas.

R. Juška džiaugėsi, kad į Jurbarką atvykusi Kaliningrado miesto delegacija jau pamatė, kaip pasikeitė istorinis dvaro rūmų parkas. Labai intensyviai pastaraisiais metais bendraujama su partneriais iš Nemano savivaldybės – darbas sustiprino prieš daugelį metų užsimezgusią draugystę. Visada malonu sutikti Jurbarke bičiulius iš Berlyno miesto Lichtenbergo rajono, nuoširdžiausiai bendradarbiavimo ryšius stiprina Vokietijos Krailsheimo miesto atstovai, gražūs santykiai nusistovėjo su Lenkijos Ryno miesto savivaldybe – jų delegacijos Jurbarke visada laukiamos.

Tačiau gyvenimas, pasak mero, mums nuolat dovanoja ir naujų bičiulių. Dešimtmetį Berlyno miesto Lichtenbergo rajono šventiniuose renginiuose bendraujant su Hainuvkos miesto (Lenkija) atstovais užsimezgė nauja draugystė – ir šioje šventėje jau sutinkame mielais tapusius naujus bičiulius.

„Ąžuoliuko“ mokyklos kolektyvui įgyvendinant tarptautinius projektus užsimezgė bičiulystė su Austrijos Lannacho miesto savivaldybės vadovais – šio miesto meras jau lankėsi Jurbarke ir pareiškė norą užmegzti draugystės tarp dviejų miestų ryšius. Šiandien Lannacho miesto delegacija dalyvauja Jurbarko jubiliejui skirtuose renginiuose.

R. Juška įsitikinęs, kad ši šventė mūsų partneriams dar kartą patvirtins, kad mokame naudingai investuoti Europos Sąjungos lėšas, esame rimti ir patikimi bičiuliai, todėl galime bendradarbiauti ne tik per kultūrinius, jaunimo, sporto ryšius – projektai padėjo deramai pasiruošti bendradarbiauti įmonėms, verslininkams. Tačiau labiausiai, pasak mero, džiugina, kad jau seniai su miestais partneriais draugystės saitai jungia įstaigas ir organizacijas, draugauja darbo kolektyvai, mokyklos, jurbarkiečių šeimos, tad šį savaitgalį svečių sulaukė ne tik savivaldybė.

Pavyzdys smalininkiečiams

Miesto 755-asis gimtadienis – graži proga padėkoti labiausiai Jurbarkui nusipelniusiems žmonėms. Savivaldybės komisija ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ nusprendė apdovanoti penkis mūsų rajonui svarbius asmenis.

Net penkios Smalininkų bendruomenės ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ pasiūlė apdovanoti buvusį Smalininkų aukštesniosios žemės ūkio mokyklos direktorių Algirdą Gluodą. Gebėdamas plačiai mąstyti, žvelgti į ateitį, siekdamas, kad Smalininkai taptų svarbiu techniniu ir kultūriniu Lietuvos židiniu, A. Gluodas smarkiai įtakojo miestelio plėtrą – jo vadovavimo laikotarpiu pastatyta daug gyvenamųjų namų, vystyta žemės ūkio gamyba, atsirado pagalbinės veiklos ir verslai.

Smalininkiečiai nepamiršo, kad A. Gluodas subūrė aplink save jaunų, intelektualių, profesionalių, aukštos profesinės kvalifikacijos specialistų būrį. Net ir dirbdamas Šiauliuose AB „Rūta“ direktoriumi, jis visada liko Smalininkų bendruomenės nariu, padeda įgyvendinti geras idėjas, įvairiomis formomis remia miestelyje vykstančius renginius.

„Tikėjausi padaryti daugiau nei padariau. Jurbarkas – ypatinga vieta Lietuvoje, tokių unikalių vietų daugiau nėra. Dar labai daug reikia padaryti, kad jis klestėtų“, – sakė A. Gluodas.

Jaunystėje pamilęs gamtą, A. Gluodas apsisprendė gyventi kaime ir visam laikui įleido šaknis Smalininkuose. Verslininkas įsitikinęs, kad žmonės pajėgūs keisti savo aplinką ir patys gali nemažai padaryti, tam reikia tik noro, atkaklumo ir sutarimo.

„Palinkėčiau visai Lietuvai negriauti to, kas sukurta, susitaikyti su istorine tiesa, nekelti nereikalingo triukšmo, nejausti vieni kitiems neapykantos – nusiraminti ir dirbti. Stebuklų gyvenime nebūna: gerovė sukuriama tik darbu“, – sakė garbingą apdovanojimą šiandien atsiimsiantis smalininkietis.

Dirbti gerai – kiekvieno pareiga

Kaip Smalininkuose gerbiamas A. Gluodas, taip Seredžiaus krašto žmonės žemai lenkia galvą prieš Algirdą Liudviką Žilinskį, miestelyje gyvenantį jau beveik 40 metų. 1989-aisias Dainių kaime įkūręs kooperatyvą „Kibirkštis“, A. L. Žilinskis išaugino jį į vieną didžiausių statybos įmonių Lietuvoje, mūsų krašte sukūrusią apie 200 darbo vietų ir garsinančią Jurbarką toli už šalies ribų.

Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, pernai A. Žilinskio ir Ko UAB sumokėjo daugiau nei 12 mln. Lt mokesčių. Įmonė nominuota prestižiniuose Europos verslo apdovanojimuose „European Business Awars“, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pernai šią įmonę pripažino geriausiu metų darbdaviu.

Bendrovė kasmet vykdo nemažai socialinių projektų – remontuoja bažnyčias, jų bendruomenėms skiria dalį uždirbto pelno, remia kultūros centrus, mokyklas, muziejus, sporto klubus, skiria lėšų įvairiausioms šventėms. Energetiko auksinį garbės ženklą nešiojančiam A. L. Žilinskiui skirti apdovanojimą „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ paprašė Seredžiaus seniūnija.

A. L. Žilinskis neslepia nemėgstantis apdovanojimų ir nenorintis jų atsiimti: „Manau, kad žmogaus pareiga dirbti taip gerai, kaip geba.“

Verslininkas mano, kad permainos mūsų krašte verčia keistis ir čia gyvenančius žmones: „Sunku pakeisti žmonių mąstymą, ypač kai jie to nenori. Mūsų įmonė žadina žmones nuo 1988 metų. Šios pastangos davė rezultatų – išugdėme daug aukščiausio lygio ir vidutinės grandies vadovų, o jie šias idėjas skleidžia visoje Lietuvoje“, – džiaugiasi savo pasiekimais verslininkas, linkintis kiekvienam rūpintis savimi, ugdyti mąstymą, siekti asmeninio gėrio, bet nepamiršti ir savo artimo.

A. L. Žilinskis įsitikinęs, kad tik visų bendri pasiekimai sukurs krašto gerovę ir patrauklumą, leis džiaugtis, naudotis ir dalytis Lietuvos gamtos gėrybėmis su Europos šeimos nariais.

Pakeitė muziejaus supratimą

Jurbarko dailės studija „Formos kalba“ nariai už šiuolaikiškas idėjas ir aktyvumą vystant kultūrinę ir edukacinę veiklą Jurbarko rajone, už profesionalaus meno sklaidą, Jurbarko krašto garsinimą šalies ir tarptautinėse dailės parodose bei konferencijose paprašė skirti apdovanojimą dailininkei vitražistei Rasai Grybaitei.

Prieš 16 metų į gimtąjį Jurbarką grįžusi R. Grybaitė vadovauja skulptoriaus Vinco Grybo memorialiniam muziejui. Menininkės iniciatyva parengtas projektas gavo Norvegijos vyriausybės finansavimą, leidusį iš pagrindų atnaujinti visus muziejaus pastatus, o vieną pritaikyti keramikos ir stiklo dailės dirbtuvėms.

Dirbdama Jurbarke R. Grybaitė ne tik organizuoja muziejaus veiklą, vadovauja suaugusiųjų dailės studijai, rengia profesionalaus meno parodas, susitikimus su menininkais, bet ir pati aktyviai kuria – jos darbai puošia valstybines įmones ir sveikatos priežiūros įstaigas, sukūrė didelių apimčių vitražus Šakių, Sudargo, Vilkyšių evangelikų liuteronų bažnyčioms, o naujojoje Jurbarko evangelikų liuteronų bažnyčioje didingai spindi menininkės sukurtas centrinis Nukryžiuotojo altorius.

R. Grybaitė mano, kad šešiolika metų – labai ilgas laikas, tad galima buvo padaryti ir daugiau. „Lengviau dirbti, kai turi didžiulę komandą. Muziejuje mes dirbame dviese, tad labai svarbu, kokie žmonės mus supa, kokio moralinio palaikymo iš jų sulaukiame. Kai jauti, kad tave supranta, norisi padaryti dar daugiau“, – džiaugėsi dailininkė.

Didžiausiu savo nuopelnu Jurbarkui Rasa laiko skulptoriaus Vinco Grybo memorialinio muziejaus atgaivinimą – dabar šviesiose erdviose salėse, didžiuliame saulės nušviestame muziejaus kieme vyksta tokia veikla, apie kokią visada svajojo dailininkės senelis. Tai iš esmės pakeitė jurbarkiečių supratimą apie muziejų. Dailininkė stebisi, kad vis dar atsiranda jurbarkiečių, į šią vietą užklystančių pirmą kartą.

R. Grybaitė įsitikinusi, kad Jurbarke gyventi gera vien todėl, jog visada esi arti natūralios gamtos. „Žmonės ne visada vertina tai, ką turi. Linkėčiau saugoti ir branginti tai, kas sukurta, kiekvienam dirbti savo darbą, suprasti kitų norus ir poreikius, gyventi santarvėje ir džiaugtis taika. Kai kasdien matai, kaip visiškai netoli mūsų sprogsta bombos, taika tampa didžiausia vertybe“, – tvirtina menininkė.

Garbę dalijasi su kolektyvu

Savivaldybės tarybos nariui, UAB „Jurmelsta“ direktoriui Kęstučiui Naujokui ženklą „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ paprašė skirti susivienijimo „Sodai“ valdyba – bet ne už tai, kad K. Naujokas yra prisiekęs sodininkas. Daugelį metų jo vadovaujama įmonė dalį pelno skiria miestui tvarkyti ir puošti.

K. Naujokas Jurbarke gyvena nuo 1984 metų – kaip pats sako, nė nepajuto, kaip įleido šaknis. Kadangi Jurbarke jam patinka, tai ir laikas čia bėga tarsi smiltys tarp pirštų. Per tuos tris dešimtmečius Jurbarke įgyvendino daugybę projektų. Pasak Kęstučio, kiekvienas jų atrodė vis svarbesnis, o didžiausią džiaugsmą visada kelia tie darbai, už kuriuos žmonės dėkoja.

„Nuvažiuoju į Skirsnemunę pažaisti teniso – mūsų įmonė ten įrengė aikštyną, pasodino parką. Žmonės jame vaikšto, žaidžia vaikai. Net keista: niekas nieko nelaužo – tai labai džiugina. Širdis dainuoja, ir kai dviračiu važiuoju paimsrio takais. Visada ten pakviečiu savo svečius – pasididžiuodamas sakau, kad mūsų žmonės juos sutvarkė, ir prašau tai dar ir kitiems pasakyti. Matau, kad taip pat gražu bus ir Jurbarko dvaro parke – ne viską, ką norėtume, ten padarysime, gal prisieis savivaldybei rengti dar vieną projektą, bet jurbarkiečiai mūsų darbu tikrai liks patenkinti“, – tvirtino K. Naujokas.

Prieš pat šventę UAB „Jurmelsta“ darbininkai miesto centre pastatė naujutėlį gatvės atitvarą – tvorelė ne tik užtikrina pėsčiųjų saugumą, bet ir gražiai puošia miesto centrą. UAB „Jurmelsta“ savo darbu prisidėjo prie šventės – savivaldybei už tai nereikėjo mokėti.

„Žinome, kad miesto biudžete pinigų visada trūksta, tad nutarėme prisidėti prie šventės savo darbu. Jei tik galime ką gero Jurbarkui padaryti, niekada netaupome. Čia gyvendami ir dirbdami jaučiamės šio miesto dalimi, tai ir darome kaip sau“, – tikino K. Naujokas.

Verslininkas neslepia, kad jam didelė garbė gauti savivaldybės ženklą „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“, tačiau jaučia, kad šis apdovanojimas skirtas visam įmonės kolektyvui. „Ta garbe turiu pasidalyti su savo darbuotojais, kuriems esu labai dėkingas – būtinai pagalvosiu, kaip juos pagerbti“, – neslėpė verslininkas.

Šventė subūrė kraštiečius

Vakar į Jurbarko jubiliejinius renginius atvyko ir didžiulis būrys mūsų kraštiečių – svečių iš įvairiausių šalies kampelių ir užsienio. Šilti jų apsikabinimai, nuoširdžios šypsenos neleido abejoti, kad gimtasis kraštas šiems žmonėms brangus ir artimas, o kiekvienas sugrįžimas į Jurbarką – nepamirštamas įvykis.

Daugiausia ryšių su kraštiečiais turinti Lietuvos bibliotekininkų draugijos Jurbarko skyriaus pirmininkė savivaldybės ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ pasiūlė apdovanoti rašytoją Eugenijų Remigijų Baltrušaitį, nepamirštantį Jurbarko ir garsinantį gimtąjį kaštą savo kūriniuose.

Žinios apie apdovanojimą nustebintas kraštietis neslėpė, kad Jurbarkas jam asocijuojasi su jaunystės laikų pasaka: „Rodos, atsiverčiu ją ir prieš akis matau tuos mažus, senus namelius, siauras, akmenimis grįstas gatveles, girdžiu mielą jurbarkietišką šnektą. Ryšys su gimtine visada išlieka – jis dvasinis, betarpiškas, todėl kūryboje išsilieja kaip galingos upės vandenys, kurių kita vaga niekaip nenukreipsi.“

Pasak ne vieną garsų romaną ir poezijos knygą išleidusio jurbarkiečio, geriausi jo kūriniai gimė galvojant apie Jurbarką. „Apdovanojimas taps paskata sustiprinti ryšius su gimtine. Nuostabu, kad jūs mūsų nepamirštat. Mums bendravimas su jumis – įkvėpimo šaltinis.“

Daiva BARTKIENĖ