Etnokultūrinė stovykla „Mikutis“ švenčia mažą jubiliejų – jau penktus metus sukviečia kūrybingus vaikus ir jaunimą pailsėti, pamuzikuoti, pasidalyti tuo, ko išmoko, ir išmokti naujo. Stovyklos senbuviai, į pirmąją važiavę trumpomis kelnėmis, graudžiai atsisveikinę su mamomis, dabar jau – vaikinai ir merginos, kuriantys ateities planus bei pilni svajonių ir vilčių.
Stovyklos organizatorė – Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Pasagėlė“ ir akustinės muzikos grupės „Vėjūkas“ vadovė Aušra Masteikaitė Mičulė, padedama bendražygių – muzikanto Valdo Žemaičio, folkloro ansamblio „Šebukai“ iš Vadžgirio vadovės Linos Lukošienės, Veliuonos kultūros centro direktorės Irmos Svetlauskienės ir Airido Svetlausko, stovyklą rengia savanoriškais pagrindais, remiami tėvelių. „Mikutis“ – keliaujanti stovykla. Stovyklautojai buvo įsikūrę prie Vadžgirio esančioje Mikutynėje, kitais metais – Klangiuose, o šiemet ir, ko gero, ilgam – Valdo Žemaičio senoje sodyboje tarp miškų, Lemantiškių kaime.
„Folkloras ir turi skambėti tokioje vietoje, kur galima pajusti kaimo dvasią, patirti gyvenimą be patogumų, gyventi gamtos ritmu. Tai etnomuzikavimo stovykla – kviečiamės įvairių sričių mokytojų ir norime per trumpą laiką pagilinti muzikavimo žinias. Kiekvienais metais stovykla keičiasi – visada norisi pasidalyti tuo, ką pats išmokai, sužinojai. Taip pas mus atėjo joja, vegetariška mityba. Programa gimsta tarsi savaime: per metus kažką išgirstame, kažką sugalvojame pakviesti – ir susidaro gražus būrys įdomiausių svečių. Ne tik vaikai, bet ir mes, vadovai, įgauname naujų patirčių: kas pirmą kartą smuiką ar kankles į rankas paima, kas juostą nusiaudžia ar pabando piešti, kažkas pirmą kartą išgirsta senąsias lietuvių liaudies dainas“, – mintimis dalijasi A. Masteikaitė Mičulė.
Turininga stovyklos programa neleido nuobodžiauti jaunimui. Elzė Gražulevičiūtė, Marta Krikščionaitytė ir Deividas Ivaškevičius iš „Vėjūko“ po keleto dienų intensyvaus mokymosi ir naujų patyrimų ramiai ruošėsi Joninių šventei. Elzė ir Deividas dalyvavo visose penkiose, Martai – tai antra stovykla, bet visi sutartinai teigia, kad nevažiuoti net minčių nekilo: „Čia gi taip smagu! Taip gera pabūti su senais draugais ir susipažinti su naujais žmonėmis.“
Rytais ožragio garsai versdavo visus iš patalų ir kviesdavo sveikinti saulę bei mankštintis. „Niekas manęs neprižadindavo. Pramiegojau visas mankštas“, – prisipažino Marta. Kaip nepramiegosi, kai vakarai su šokiais ir dainomis prie laužo pasibaigdavo penktą ryto! Prasikrapščius akis jau laukdavo gardūs vegetariški Liudmilos pusryčiai. Moteris atvyko net iš Vilniaus padėti bičiuliams pamaitinti jaunuosius stovyklautojus. Vegetariškas maistas jiems pasirodė skanus.
Stovykloje svečiavosi folkloro ansamblio „Kaukutis“ iš Kauno vadovės Asta ir Geda ir visus mokė groti smuiku. Marta buvo sužavėta – nusprendė vasarą išmokti groti, nors jau puikiai valdo pianiną ir gitarą. Deividas sakė liksiąs ištikimas gitarai, o Elzė groja kanklėmis ir, kaip sakė draugai, viskuo, ką paduosi.
Stovyklą aplankė bardas Romualdas Miškinis iš Telšių. Paklausę subtilios dainuojamosios poezijos jaunuoliai parodė ir savo muzikinius gebėjimus.
Mušti afrikietiškus būgnus, groti gitara pamokė Martynas Bakanauskas – buvęs vadžgirietis, dabar grupės „Midula“ gitaristas. Martynas – Linos Lukošienės mokinys, visada randa laiko pamuzikuoti ir pasidalyti patirtimi.
Didžiulį įspūdį paliko dailininkės Rasos Grybaitės pamoka. „Piešėme atvirkščius, apverstus portretus. Taip piešdamas pirmą kartą nupiešiau normalų žmogų, ko nepavykdavo piešiant normaliai“, – pasakojo Deividas. „Buvo labai įdomu. Piešti yra gerai – išlieji savo mintis. O šie portretai išėjo labai juokingi. Ir piešėme netradicinėmis priemonėmis – anglimi ir rudais milteliais kempinėlėmis. Pirmą kartą tokią techniką išbandėme“, – antrino Elzė.
Neišdildomą įspūdį paliko teatro trenažas su Jurbarko Konstantino Glinskio teatro režisiere Agne Banyte. „Agnė mus griežtai muštravo. Mokė sukaupti dėmesį, lavinti saviraišką. Teko neprasijuokti, kai kiti bandė visokiausiais būdais tave prajuokinti. Vėliau tapome „monstrais“ ir buvome veikiami keturių stichijų“, – visi trys pilni įspūdžių.
Dailininkas Zigmas Morlencas stovyklos jaunimui kaskart sugalvoja naujų užsiėmimų. Šįkart atsivežė medžio dirbinių, ant kurių vaikai perkėlė savo sugalvotus inicialus bei dažė ryškiomis spalvomis. Kiekvienas jaunasis menininkas savo darbus labai saugojo ir išvažiuodamas išsigabeno namo. Šitokie darbeliai reikalauja kruopštumo, todėl jais užsiėmė patys kantriausi. Kaip ir juostų audimu kaladėlėmis, virvelių nėrimu, naudojant pririštus akmenis, vilnos vėlimu ar lipdymu iš molio.
Užsiėmimų – visiems skoniams! Stovyklautojus nudžiugino šokėjas Gytautas iš Klaipėdos. Ilgai šokęs „Žuvėdroje“ jis pasuko kita kryptimi – pasirinko hiphopo ir hauso stiliaus šokius. Liaudiškos muzikos vakarėlius prie laužo pakeitė energingos hiphopo diskotekos kluone.
Paskutinioji į sodybą atskubėjo žolininkė Danguolė. Kokios Joninės be kupoliavimo ir tradicinių apeigų? Jaunimas šventei ruošėsi visą dieną: rinko ąžuolo lapus ir gėlynus vainikams, statė bei puošė apeiginius vartus ir aukurą, dailino visą sodybą, sukrovė didžiulį laužą. Vyriškoji stovyklautojų dalis rinko akmenis, kuriuos kaitino puode ant laužo ir ruošė garinę lauko pirtį. Danguolė daug papasakojo apie žolių reikšmes ir paskirtį, kiekvienam, pagal specialias apeigas surinkusiam savo puokštę, papasakojo apie jo būdą bei išpranašavo ateitį. Joninių vakarą liejosi dainos, pasipuošęs vainikais jaunimas atliko apeigas bei ėjo ieškoti paparčio žiedo. O jų rado net du! Joninių naktis, kai nemiegota iki aušros, neprailgo, kaip ir visa savaitė stovykloje.
Jūratė Stanaitienė
