Jurbarko kultūros centre (KC) II aukšto fojė atidaryta Vaido Pračkailos paveikslų paroda. Nežinote, kas jis toks? Tikrai žinote. Padėjęs į šalį dažus ir teptukus Vaidas tampa sudegusio teatro artiste zanavyke Apolionija Zizirskiene. Spalvinga persona, užkariavusi scenas ir televizijos ekranus, savo menišką prigimtį išlieja ir drobėse.
Vaidas Pračkaila gimė ir pasaulį pažino Griškabūdyje, anapus Nemuno. Tėvas gražiai piešė, mama garsėja kaip talentinga mezgėja, tad ir vaikis nuo meno toli nepabėgo. Klasės auklėtojas Zigmas Rugys dėstė dailę ir gabų berniuką mokė visokių gudrybių.
Nors nuo vaikystės norėjo tapti dailininku, tapyba liko V. Pračkailos laisvalaikio užsiėmimu. Nors teko dėstyti dailę mokyklose, o vėliau dirbti apipavidalintoju, vaizdinės agitacijos kūrėju įvairiose organizacijose ir kolūkiuose, per paiką galvą nebaigti mokslai neleido įsitvirtinti mėgiamoje srityje.
Ne vienas jurbarkietis turėtų prisiminti, kad V. Pračkaila gyveno ir dirbo šiame mieste – Jurbarko TSO ir kino teatre. Čia tebegyvena kolegos, draugai, pažįstami, kuriems bus tikrai įdomu pažiūrėti Vaido paveikslus.
Kol dvidešimt metų rampų šviesoje siautėjo Apolionija Zizirskienė, V. Pračkaila pamažu pirko dažus, porėmius, teptukus. Užsirašinėjo mintis ir laukė įkvėpimo. Jis atėjo, ir kūryba išsiliejo galingai ir garsiai.
2010 metais Alytuje įvyko pirmoji paroda, paskui keliavo iš vieno miesto į kitą, parduotus paveikslus keisdavo nauji darbai, todėl ekspozicija nuolat kito. Marijampolė, Kaunas, Šakiai, tėviškė – Griškabūdis, Zyplių dvaras, Kiduliai, Seimo rūmai Vilniuje, netgi Birmingemas, Vidurio Anglijos lietuvių bendruomenės namai – mažais žingsneliais perbėgusi per Lietuvą, stryktelėjusi pirmyn atgal per Lamanšą jau šešioliktoji paroda įsikūrė Jurbarke.
Parodos lankytojus jau laiptinėje pasitinka linksmos ir spalvingos „Gėlukės“, o salėje kabo apie 40 aliejiniais dažais tapytų paveikslų. Iš karto į akis krinta drobių dydis: 150 ar 170 cm į aukštį ar plotį neturėtų stebinti. Daugiausia – peizažai ir natiurmortai. Vieni ramūs ir tylūs, skleidžiantys rudą ar pilką susikaupimą, kiti liejasi gaivia žaluma ar vėsiu mėliu, treti – spinduliuoja šiltą ir jaukią geltoną ar pulsuoja raudona aistra. Skirtingi, bet jaukūs, romantiški, leidžiasi stebimi be įtampos ir sudėtingo mąstymo. Beržynai, panyrantys į miglą, šnarančios smilgos, saulės šviesoje sustingę medžiai žiūrovui leidžia pailsėti ir užmiršti laiką.
„Parodos pavadinimas „Laiko taku“ atsispindi įvairiuose paveiksluose. Metai, para, mintis, ruduo, žiema, žara, apmąstymai… Viskam savas laikas“, – sako dailininkas.
Laikas sustabdytas paveiksle su laikrodžiu, kuris pasitinka į salę įžengusius lankytojus. Autorius drobėje panaudojo žymių žmonių mintis apie laiką, kurias kiekvienas gali priskirti sau.
„Mane keičia ne bėgantis laikas, o tai, ką aš su tuo laiku darau“, – rašoma drobėje. Autorius laiką išnaudoja kūrybai ir tobulėjimui. Kiekvienas, apsilankęs parodoje, čia praleistą laiką galės įsidėti į teisingai panaudoto laiko lentynėlę.
Parodą „Laiko taku“ galima apžiūrėti darbo dienomis nuo 8 iki 17 val. Kreipkitės į KC budėtojas.
Jūratė Stanaitienė
