Tarptautinė LIONS organizacija kasmet rengia jaunimo vasaros stovyklas. Viena jų šiemet vyko Suomijoje, joje Jurbarko LIONS klubo dėka dalyvavo ir Smalininkų technologijų ir verslo mokyklos mokinė Raminta Kailiūnaitė. Tarp trisdešimties iš skirtingų šalių suvažiavusių jaunuolių ji buvo vienintelė iš Lietuvos ir kone visiems turėjo išsamiai paaiškinti, kur yra mūsų šalis.
Helsinkio oro uoste Ramintą pasitiko suomių šeima ir nusivežė į savo namus Turku mieste. Čia ji gyveno 11 dienų, kitas 12 praleido jaunimo stovykloje – tokia buvo programa.
„Turku – buvusi Suomijos sostinė, didelis ir labai gražus miestas – daug pilių, upių, ežerų. Maudėmės Baltijos jūroje – dienos buvo vėjuotos, man buvo vėsu, o suomiams – smagu. Buvome archipelage, bet pastebėjau, kad jie nežino, jog čia Baltijos jūra, jiems jūra, ir tiek“, – įspūdžiais dalijasi Raminta.
Viešnagė šeimoje leido pažinti suomių gyvenimo būdą ir įpročius: „Jie labai daug valgo, žymiai daugiau nei lietuviai. Atsivalgiau žuvies ir mėlynių pyrago – juo vaišindavo visur, kur tik nueidavom. Labai daug geria pieno – ir prie žuvies, ir prie mėsos patiekalų, pieno pilnas šaldytuvas. Nors valgo daug, bet nėra stori, nes labai sportiški – labai populiarus šiaurietiškas ėjimas, dviračiai, o jų „religija“ – ledo ritulys.“
„Be to, jie daug kaitinasi pirtyse. Pirtis yra visuose suomių namuose. Didžiulė vonia, o durys dešinėje – į pirtį. Vaikai ir su tėvais, ir su draugais eina nuogi, bet man tai pasirodė nepriimtina, tada ir jie apsirengė maudymosi kostiumėlius“, – pasakoja Raminta.
Stovykla buvo Loimaa mieste, jaunimas gyveno žemės ūkio mokyklos bendrabutyje. „Kambariai tvarkingi, šiuolaikiškai apstatyti, turėjome ir kompiuterių, ir internetą. Gyvenau su itale Alina – maloni mergina, tik kartais būdavo sunku ją suprasti, nes angliškai kalbėjo su sicilietišku akcentu, – sako smalininkietė. – Iš viso stovyklautojų buvom 31 iš 21 šalies, daugiausia iš Europos, bet ir iš Azijos – Japonijos, Taivano, Indijos. Kai kurie prastai šnekėjo angliškai, pavyzdžiui, ispanė beveik nieko negalėjo pasakyti. Vaikinukas iš Prancūzijos buvo nebylys, jis viską rašydavo telefono ekrane.“
Kompanija susirinko draugiška ir linksma – 11 vaikinų ir 20 merginų. Labiausiai Raminta susidraugavo su italais, turke, aire, austru ir graiku – jie buvo neperskiriami.
Lietuvą, deja, žinojo tik vienas kitas. „Kai išaiškinau, kad nesu nei iš Latvijos, nei iš Rusijos, jie mane klausinėjo, ar Lietuva turi savo kalbą, kokie pas mus pinigai“, – stebisi Raminta. Ji neabejoja, kad dabar tie 30 jos bendraamžių jau tikrai žino, kur ir kas yra Lietuva, ir pasakodami įspūdžius savo draugams mini ir mūsų šalies vardą.
Stovykla buvo skirta susipažinti ir bendrauti, o stovyklos vadovas pačią pirmąją dieną, pasak Ramintos, iškėlė tris tikslus: pirmas – pasilinksminti, antras – pasilinksminti, trečias – pasilinksminti! Taip ir buvo – jaunimas kasdien kur nors keliaudavo, ką nors įdomaus veikdavo ir viską – linksmai.
„Rytais žaisdavome golfą, boulingą ir suomišką beisbolą, paskui važiuodavom į elnių ir lamų fermas, žirgynus, muziejus, vaikščiodavome po pelkes ir miškus. Specialiai mums koncertavo viena Suomijoje labai populiari roko grupė, o saloje įsikūrusiame animacinių herojų parke dūkome kaip vaikai, – pasakoja Raminta. – Priėmimą mums surengė miesto meras. Lankėmės pas menininkus ir meno galerijoje, bet ten pasijutau ne savo teritorijoje – man įdomiau buvo ir labiau patiko fermose, nes gyvenu kaime ir labai myliu gyvūnus.“
Paskutinę stovyklos dieną visi pristatė savo šalis – tam Raminta buvo pasiruošusi jau namuose: „Akcentavau, kad aš iš Lietuvos, rodžiau žemėlapyje, pasakojau, parodžiau, kokia graži mūsų šalis visais metų laikais. Man uždavė klausimų, o mergina iš Anglijos pagyrė, kad gerai kalbu angliškai.“
Paskui buvo graudus atsisveikinimas: „Nemiegojom visą naktį, verkėm atsisveikindami. Į oro uostą palydėdavom grupeles pagal jų reisų laiką. Aš išvykau su paskutiniais – matėme, kaip iškrausto mūsų stovyklą.“
Helsinkio oro uoste nuotykiai tęsėsi. Visus išlydėję, Raminta ir vaikinas iš Italijos liko paskutiniai. „Turėjom susirasti, kur mums eiti. Vieną akimirką pagalvojau, kad jau nebeišskrisim – toks didelis Helsinkio oro uostas, kai atskridau, to nepastebėjau“, – sako Raminta.
Bet viskas baigėsi puikiai – Raminta jau namie, o su savo naujais bičiuliais bendrauja internetu ir visi kartu klausosi italo sukurtos dainos apie tai, kaip smagu būna susitikti, bet liūdna išsiskirti.
