Nuo keleto iki keliolikos gaisrų – su tokia realybe kasmet susiduria Jurbarko miškų urėdijos miškininkai. Nors specialistai gamtą saugo pasitelkdami modernias technologijas, dėl neatsakingos žmonių veiklos išvengti ugnies vis tik nepavyksta. Gaisrai dažniausiai įsiplieskia Pašvenčio, Jūravos, Kalvelių, Mociškių girininkijose.
Dėl sausos žiemos šiemet miškininkai tradicinių saugumo priemonių nuo gaisrų ėmėsi beveik mėnesiu anksčiau. Ankstesniais metais ugnies gesinimo brigados ir miškus stebintys specialistai darbą pradėdavo balandžio pradžioje, o šiemet budima jau nuo kovo vidurio.
Prie miškininkų prisijungė ir aplinkosaugininkai. Pastarieji įgijo daugiau galimybių skaudžiai pamokyti degintojus. Ypač tuos, kurie uždega žolę. Būtent žolės gaisrai dažniausiai persimeta į mišką. Nuo kovo 12 d. baudos už žolės deginimą padidintos trigubai. Tokių kraštutinumų griebtis verčia liūdna statistika. Kiekvieną pavasarį šalyje, daugiausia Rytų Lietuvoje, tyčia padegami pernykštės nenušienautos žolės plotai. Dėl to kyla ir beveik visi pavasariniai miško gaisrai. Žolės gaisrams gesinti išleidžiamos didžiulės lėšos. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus Remigijaus Baniulio teigimu, pernai gesinti degančios žolės ugniagesiai vyko beveik tris tūkstančius kartų.
Stebi patikima sistema
Jurbarko miškų urėdijos miško apsaugos inžinieriaus Kęstučio Kaučiko teigimu, šiemet miškininkai pasiruošimo gaisrų sezonui atidėlioti nebegalėjo. Priimti tokį sprendimą privertė atšilęs oras ir į gamtą pasipylę žmonės.
„Miškuose jau daug sausos žolės, nauja, kuri yra drėgna ir stabdo ugnies plitimą, dar nesužėlusi. Todėl galimybė, kad kas nors užsidegs, jau dabar didelė“, – neabejoja K. Kaučikas.
Urėdijos specialistai atnaujino 280 km priešgaisrinės mineralizuotos juostos, kuri prie intensyvaus eismo kelių bus atnaujinta dar tris ar keturis kartus. Taip pat paruošti privažiavimai su nuorodomis prie miške esančių vandens telkinių, iš kurių gaisro atveju ugniagesiai galėtų pasipildyti vandens atsargas. Poilsiautojai ir aktyvaus laisvalaikio gamtoje mėgėjai specialiais ženklais perspėjami apie gaisro miške pavojus.
Miškininkai sukomplektavo du priešgaisrinius automobilius ir komandas, kurie budės Jurbarke ir Viešvilėje. Kiekvienoje girininkijoje taip pat paruošti specialūs kovoti su ugnimi skirtų priemonių rinkiniai.
Nuo 2011 m. balandžio 1 d. Jurbarko miškų urėdijoje veikia automatinė miškų gaisrų stebėjimo sistema „Firewattch“. Trys specialios vaizdo stebėjimo kameros bokštuose visą parą stebi ir perduoda informaciją į centrinį stebėjimo punktą Jurbarko miškų urėdijoje. Ši sistema – dalis automatinės miškų gaisrų stebėjimo sistemos, įdiegtos 24 šalies urėdijose.
„Sistemą daugiausia naudojame stebėti Karšuvos girią. Būtent čia yra daugiausia valstybinių miškų, o gaisro kilimo galimybė didžiausia. Kitose rajono dalyse valstybinių miškų kur kas mažiau ir vietos drėgnesnės, todėl gaisrų galimybė mažesnė“, – tikino K. Kaučikas.
Net 48 proc. Jurbarko urėdijos miškų priskiriami aukšto degumo klasei, todėl susirūpinimas priešgaisrine sauga labai svarbus, ypač kai dažnėja sausringos vasaros. Šis gaisringumo rodiklis didesnis, nei daugumoje šalies miškų. Ne mažiau kaip 40 proc. visų Lietuvos miškų priskiriami didelio degumo klasei. Priklausomai nuo gamtinių sąlygų šalies miškuose kasmet registruojama 600–800 gaisrų, kurie nuniokoja apie 300 ha valstybinių ir privačių miškų.
Neramu dėl rusų
Jurbarko miškų urėdijoje įrengtas kabinetas, kuriame budėtojai stebi ir vertina kamerų pateikiamą informaciją. Kompiuterinė programa leidžia vaizdą padidinti, paryškinti. Monitoriuje įtartinos vietos susiejamos su vietovės žemėlapiu, o jeigu pastebėti dūmai kyla iš miško, pakanka vieno klavišo paspaudimo ir žemėlapyje atsiranda kvartalinės linijos su jų numeriais.
„Sistema tikrai pranašesnė už anksčiau bokštuose budėjusius žmones, kurie aplinką stebėdavo su žiūronais. Infraraudoniesiems spinduliams jautrūs detektoriai aplinką stebi ir naktį, ir dieną, reaguoja į kiekvieną didesnį dūmą, laužą ar padegtą pievą. Tačiau net geriausia technologija be žmogaus neefektyvi“, – pasakojo K. Kaučikas.
Miško apsaugos inžinieriaus žodžius patvirtino ir nuolat miškus stebintis Pašvenčio girininkijos eigulys Andrius Čeponis. Pasak jo, pasitaiko dienų, kai sistema automatiškai atsiunčia net du ar tris tūkstančius perspėjimų apie įtarimą keliančius įvykius. Dažnai tai būna pažeme slenkantys debesys, dulkės, nuo stipraus vėjo smarkiai judančios medžių viršūnės. Su tikru pavojumi sistema tokius dalykus sumaišo, kai jie būna ties įrangos kontroliuojamo lauko riba.
„Didžiausias galvos skausmas kyla, kai Kaliningrado srityje rusai pradeda masiškai deginti žolę. Atrodo, kad pas juos vyktų karas, visur kyla dūmų stulpai, o mūsų įranga juos fiksuoja. Kai kyla abejonių, kur dega, tenka siųsti žmones, kad patikrintų“, – sakė A. Čeponis.
Užtikrinti miškų apsaugą urėdijos specialistams padeda Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių rinktinės Viešvilės užkardos pareigūnai. Pasieniečiai turi kitokios paskirties, bet panašios techninės įrangos, kuri greitai padeda pastebėti degančius miškus ar pievas.
Dažnai pasieniečių įranga užfiksuoja ir gaisrus sukėlusius poilsiautojus bei žolės padegėjus. Turint neginčijamų įrodymų pareigūnams nubausti pažeidėjus kur kas lengviau. Gaisrų sukėlėjams tenka ne tik mokėti baudas, bet ir atlyginti gamtai padarytus nuostolius, kurie dažnai siekia tūkstančius ar net dešimtis tūkstančių litų.
Vos pavijo ugnį
2003 m. kilo 7 gaisrai, iš jų du valstybiniuose miškuose, pažeidę tik 0,26 ha miško, o privačiuose nukentėjo 0,58 ha miško. 2004 m. kilo 4 gaisrai, pažeidę 0,43 ha miško, 2005 m. buvo tik 1 nedidelis gaisras. 2006 m. per 17 gaisrų, nukentėjo 9,49 ha miško ir daugiausia nuostolių patyrė privatūs miškai. 2007 m. kilo 5 gaisrai, kurių nuostoliai nedideli. Pastaraisiais metais miškų gaisrai Jurbarko urėdijoje reti.
Didžiulis gaisras kilo Kalnėnų miške 2009 m. balandžio 26 d. Vėjuotą dieną sunkiai valdoma ugnis išplito dideliame privačių miškų plote, išdegė net 36,2 ha.
„Pirmiausia atvyko miškų urėdijos gaisrams gesinti skirta technika, nes Jurbarko ugniagesiai tuo metu buvo išvažiavę gesinti degančių pievų, todėl prisijungti galėjo tik vėliau. Ugnis plito tokiu greičiu, kad buvo sunku su ja suspėti net greitai einant“, – prisiminė K. Kaučikas.
Perspėja rūkalius
Gaisrai kyla dėl įvairiausių priežasčių, tačiau pagrindinė yra žmogaus veikla. Itin didelį pavojų kelia neatsakingi rūkaliai. Užtenka, kad vairuotojas pro mašinos langą išmestų neužgesintą nuorūką ir ji gali tapti milžinišką žalą padarysiančio miško gaisro židiniu.
„Nuorūkos nukrenta į šalikelę, uždega žolę, nuo žolės lengvai užsidega ir miškas. Ne veltui dauguma gaisrų kyla ne kur kitur, o miškuose šalia kelio. Daugiausia gaisrų gesinti tenka tarp Jurbarko ir Smalininkų, aplink Viešvilę, ten, kur daugiausia žmonių, didžiausias judėjimas“, – teigė K. Kaučikas.
Miškininkas įsitikinęs, kad 2009 m. balandžio 26 d. kilęs Kalnėnų gaisras įsiplieskė dėl nuorūkos. Porą dienų prieš kylant niokojančioms liepsnoms K. Kaučikas gaisro židinio vietoje matė grybautojus ir rūkantį vyrą. Specialistas įtaria, kad vyriškis galėjo neatsargiai numesti nuorūką, kuri ir sukėlė gaisrą. Vėjuotą dieną ugnis išplito dideliame privačių miškų plote. Tik sutelktomis miškininkų, ugniagesių pajėgomis, padedant ir 150 kariškių iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotųjų pėstininkų bataliono pavyko sutramdyti vieną didžiausių rajone kilusių gaisrų.
Tačiau gaisrai kyla ne tik dėl nuorūkų. Pavojų kelią ir neužgesintas ar neprižiūrimas laužavietes paliekantys poilsiautojai ir net netvarkinga technika. Miškininkas prisimena, kaip kartą žmogus važiuodamas netvarkingu traktoriumi net keliose vietose uždegė žolę.
„Paspaudus akseleratorių iš traktoriaus kamino pasipildavo ne tik dūmai, bet ir žiežirbos, kurios trijose ar keturiose vietose uždegė žolę. Teko pavyti ir sustabdyti tą traktorių, kad nekiltų rimtas gaisras“, – sakė K. Kaučikas.
Baus trigubai
Kol miškininkai ruošiasi kovoti su miškų gaisrais, su jais bendradarbiaujantys aplinkosaugininkai nusitaikė ne tik į miškų padegėjus. Smarkiai padidintos baudos žolės degintojams. Būtent užsidegusi žolė dažnai virsta miško gaisrais.
„Pastaruoju metu žolės deginimų yra sumažėję, tačiau vis dar pasitaiko. Ketvirtadienį Butkaičiuose įkliuvo žolę deginęs vyras. Žmogus elgėsi visiškai neatsakingai, nes ne tik niokojo gamtą, bet ir gaisrą sukėlė netoli savo namų. Už tai jam bus skirta bauda“, – tikino Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Jurbarko agentūros vedėjas Andrius Šašys.
Žolės degintojo nemalonumai bauda už gaisrą nesibaigė. Aplinkosaugininkai sodyboje rado žvejybai skirtą tinklą, už kurį taip pat skirta bauda.
Degina neišmanėliai
Pavasariniai žolės gaisrai visuomenėje ne visada vertinami vienodai. Jų žalos supratimui dažnai pritrūksta žinių. Paprastai išdeginti laukų plotai siejami su estetiniu kraštovaizdžio žalojimu. Taip pat žala vadinama augalų, ypač sumedėjusių, miško sodinių sunaikinimas. Tačiau didžiausia žala padaroma biologinei įvairovei, nes gaisrai ją sunaikina.
„Sudėtinga įvertinti kiekvieno kvadratinio metro gyvūnus ir augalus. Tačiau būtina žinoti, kad daugelis pavasarį randamų augalų ir gyvūnų rūšių vegetuoja ar būna aktyvios labai trumpą periodą. Tokios rūšys per pirmus du pavasario mėnesius turi peržydėti ir subrandinti sėklas ar palikti palikuonis. Pavasarį aktyvūs vabzdžiai yra vieninteliai anksti žydinčių augalų apdulkintojai, be jų neužmezgamos sėklos. Ir atvirkščiai – be augalų vabzdžiai negali daugintis, sudėti kiaušinėlius ir maistu aprūpinti jauniklius. Nuo vasario pabaigos laukuose slapstosi pilkųjų kiškių jaunikliai, anksti dėti pradeda kurapkos ir kiti paukščiai“, – sakė A. Šašys.
Kovo 12 d. aplinkos ministras Valentinas Mazuronis triskart padidino administracinę atsakomybę už žolės deginimą. Iki šiol už vieną sudegintos pievos hektarą reikėjo atlyginti 1000 Lt žalą, dabar teks mokėti 3000 litų. Kai žolės gaisras išplinta į miškus ar saugomas teritorijas, žala gali siekti dešimtis tūkstančių litų.
Aplinkos ministerija kreipiasi į visus gyventojus ir prašo nepraeiti pro šalį pastebėjus degančią žolę, o pamėginti ją užgesinti, kad ugnis neišplistų.
Nedideliame plote liepsnojančią žolę lengvai galima užgesinti užplakant šakomis ir užtrypiant ją kojomis, galima gesinti vandeniu arba smėliu. Pamačius, kad ugnies nepavyks nuslopinti, reikia nedelsiant skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112.
Lukas PILECKAS
