Šiandien minima Miškininkų diena. Su profesine švente Jurbarko miškų urėdijos darbuotojus turėtume sveikinti visi, nes miškininkai ne tik svetingai įsileidžia mus į savo valdas, bet ir gražina mūsų aplinką, kuria poilsiui ir sveikatingumui pritaikytas erdves. Vasarą urėdija sutvarkė vakarinėje miesto dalyje esantį mišką ir įrengė jame rekreacinę zoną.
Miškas – miestiečiams
Jurbarko rajonas – vienas miškingiausių Lietuvoje, o miškas čia veši net mieste. Šalia Dainų slėnio, tuoj už Mituvos, augantis miškas – tarsi senojo dvaro parko tęsinys. Išmintingai pridėjus savo ranką miškininkams, grožiu jis nenusileidžia parkui, bet ir neprarado natūralaus miško žavesio. Šią naują poilsio vietą greitai pamėgo miesto gyventojai – smagu čia pavaikščioti, pasėdėti, paklausyti miško garsų.
Miškas nuo Dainų slėnio iki pat Muitinės gatvės šią vasarą nušvito, pagražėjo – jame iškirsti menkaverčiai krūmokšniai, nutiestas pėsčiųjų takas, pastatyta pavėsinių, suolelių, informacinių stendų bei medžio skulptūrų.
Miesto teritorijoje esantys miškai – valstybiniai, juos valdo Jurbarko miškų urėdija, tvarko bei prižiūri atsižvelgdama į visuomenės poreikius.
Pasak urėdo Fausto Bakio, protingiausia investicija į mieste augantį mišką – rekreacinės zonos sukūrimas. Nors pelno valstybinei įmonei tokios investicijos neneša, bet jų naudą pajunta visi gyventojai. Miškas miesto teritorijoje lankomas gausiau nei bet koks kitas, ypač jei čia sukurta poilsio infrastruktūra.
Tarsi parko tęsinys
„Jau seniai buvome suplanavę miškelį prie Dainų slėnio paversti rekreacine zona, kur žmonės galėtų pailsėti, atsigauti, pasigėrėti gamta ir šį tą naujo sužinoti apie mišką. Rekreacinių objektų daug yra visuose mūsų urėdijos girininkijų miškuose – vienur tik suolelis, stalas, kitur stoginė, o gausiau žmonių lankomose vietose – ir visas rekreacinis kompleksas. Šis miškelis mieste gausiai lankomas ir rekreacinė zona čia pasitarnaus daugiau žmonių negu kur nors miško tankmėje. Važiuodamas dviračiu pastebiu, kad tos pavėsinės beveik niekada nebūna tuščios“, – sakė Jurbarko miškų urėdas.
Darbai miškelyje pradėti 2013-aisiais. Pirmiausia reikėjo išretinti, iškirsti krūmokšnius – miškininkai tai vadina kraštovaizdžio kirtimais, po jų miškas tapo šviesus, erdvus ir žmogui saugesnis.
Nutiestas beveik kilometro ilgio pėsčiųjų takas – nuo pat tiltelio per Mituvą iki Muitinės gatvės. Miške priešais „Lukoil“ degalinę pastatytoje pavėsinėje poilsio valandėlei apsistoti patogu ir einantiems pėsčiomis, ir dviratininkams, ir keliaujantiems automobiliu.
Pati įspūdingiausia miškininkų įrengtos poilsio zonos vieta – dešiniajame Mituvos krante, priešais Dainų slėnio estradą. Išlakių pušų paunksmėje stovi dar vienas medinis namelis-pavėsinė, prisėsti traukia ne tik masyvūs mediniai suolai, bet ir nušienauta pieva – parsinešti erkę iš tokio miško nedidelė tikimybė. Ne tik vaikai džiugiai šypsosi išvydę medžio skulptūras – į savo valdas kviečiantį miško Moną, prie nugriuvusio stuobrio parimusią mešką. Kad pamatytum pušies liemenį apsikabinusius meškiukus, reikia pakelti akis, o užvertęs galvą išvysi tikrą inkilų kolekciją!
Poilsio zona baigta įrengti šių metų rugpjūtį, o į miesto jubiliejaus šventę atėję jurbarkiečiai ir svečiai iš dvaro parko nusileidę į Dainų slėnį ir perėję Mituvos tiltelį patekdavo lyg į sutvarkytą gražų mišką – tarsi į parko tęsinį. Miškininkai ir norėjo, kad tas miškelis tarsi susilietų su parku, būtų jo tęsinys, todėl pasistengė poilsio zonos įrengimą baigti kartu su dvaro parko renovavimo darbais.
Didžiausia Pašvenčio girininkijoje
Rekreacinio miško tvarkymo darbams rūpestingai vadovavo Pašvenčio girininkas Vydas Adomas Rutka. „Mūsų girininkijoje yra 12 rekreacinių objektų – tai ne tik atokvėpio vietos uogautojams ir grybautojams, bet ir didelės poilsiavietės, nes girininkijos teritorijoje yra šeši vandens telkiniai. Didelė poilsiavietė yra prie Pašvenčio ežero, labai graži – ant stataus Nemuno skardžio Palėkiuose, jas jau seniai yra pamėgę lankytojai“, – pasakojo V. A. Rutka.
Gražių atsiliepimų girininkas jau girdėjo ir apie naująją, didžiausią girininkijoje, poilsio zoną, kuri vasarą įrengta Jurbarke. Poilsiaujantys žmonės labiausiai džiaugiasi medžio meistrų Vaclovo Dubikalčio ir Juozo Videikos sukurtomis skulptūromis, ypač tais gražiais meškiukais, domisi inkilais. Pasak Pašvenčio girininko, miškininkai to ir siekė – kad jurbarkiečiai arti savo namų turėtų puikų mišką, kad pakilę nuo kompiuterių ateitų ir pamatytų daug gražių gamtos ir žmogaus sukurtų dalykų.
„Didžioji darbų dalis jau padaryta, bet dar ne pabaiga – mes išretinsim visą tą miškelį, iki pat veterinarinės tarnybos, ir bus gražu. Darbus pradėsime jau spalį. Taip pat norėtume išvalyti Mituvos pakrantę nuo tiltuko prie Dainų slėnio iki tilto. Tokie mūsų norai, o viskas priklauso nuo girininkijos ekonominių rodiklių“, – sakė Pašvenčio girininkas V. A. Rutka.
Privalomos investicijos
Ūkininkavimas valstybiniuose miškuose, pasak Jurbarko miškų urėdo F. Bakio, tai nuolatinė ekonominė nauda ir nuolatinės investicijos. Toks ūkininkavimas lemia gerą valstybinių miškų būklę ir neleidžia ignoruoti visuomenės intereso.
Kurti rekreacinius objektus ir skirti tam dalį pajamų – privaloma valstybinių miškų urėdijų veikla ir privaloma investicija. „Šia prasme mes esame tarsi įrėminti – miškų įstatymu yra nustatyta, kokią dalį pajamų urėdijos privalo skirti miškų apsaugai, atkūrimui bei tvarkymui, kartu ir rekreacijai. Mes galime pasirinkti tik vietą, kur kurti žmonių poilsiui skirtus objektus, ir turime protingai ir tikslingai tas lėšas panaudoti“, – sakė F. Bakys.
Urėdo manymu, tokie reikalavimai valstybinių miškų naudotojams yra visiškai suprantami – juk privačių miškų savininkai nesuinteresuoti kurti nei rekreacijos, nei kitokios miško infrastruktūros ir, dažniausiai neturėdami specialaus pasiruošimo miškininkauti, net nesuvokia to darbo svarbos ir būtinybės.
Į mieste augančio miško sutvarkymą ir pritaikymą rekreacijai Jurbarko miškų urėdija jau investavo apie 150 tūkst. litų. Nemaža investicija, bet, pasak urėdo, būtina – valstybiniame miške kiekvienam turi būti vietos pailsėti, papramogauti, pasportuoti, pasigrožėti ir praplėsti savo akiratį.
Ne tik pramogai
Miškų rekreaciniuose objektuose lankytojams sudarytos sąlygos ne tik pailsėti, papramogauti, bet ir pažinti gamtą. Tam skirti informaciniai stendai ir kiti švietėjiški įrenginiai.
Miškelyje prie Mituvos dėmesį patraukia gausybė inkilų – didesni ir mažesni, įvairių formų ir išvaizdos jie skirti supažindinti su paukščių namais ir su pačiais paukščiais. Šalia pastatytame stende pateikta informacija apie sparnuočius – jų paplitimas Lietuvoje, kokiose vietose mėgsta apsigyventi, kuo minta ir kokius inkilus žmonės galėtų jiems iškelti.
Stende įdėtos kukučio, margasparnės musinukės, juodojo čiurlio, klykuolės, žalvarnio, mėlynosios zylės, kitų paukščių fotografijos. Kai kuriuos sparnuočius galima išgirsti ir pamatyti vaikštant po miesto miškelį.
Poilsiavietėje paliktas ir medžio stuobrys, kurį tautodailininkas J. Videika papuošė išdrožęs ir įtupdęs į jį pelėdą. Ir miškų kirtimuose visada paliekama stuobrių – jie svarbūs mažajai miško faunai.
Miškininkai paukščius puikiai pažįsta, o eiliniai gamtos mėgėjai – ne visus, tad atėjusiems į mišką ši maža pamokėlė apie sparnuočius gali tapti paskatinimu domėtis paukščiais ir juos globoti, sukalti ir prie namų iškelti jiems inkilų.
Didelė paukščių populiacija yra labai efektyvi biologinė kovos su miško kenkėjais priemonė, taip pat kaip ir skruzdės, todėl ir miškininkai miškuose kabina daugybę inkilų ir puoselėja skruzdėlynus.
Elgiasi tvarkingai
Poilsio ir atokvėpio zonas, kurių gausu Jurbarko urėdijos miškuose, prižiūri ir tvarko patys miškininkai – pjauna žolę, renka ir išveža šiukšles, tenka ir kai ką paremontuoti.
Vietose, kur lankosi daug žmonių, visada lieka ir jų pėdsakų, tačiau miško darbuotojai pastebi, kad žmonių elgesys keičiasi – dauguma lankytojų miško poilsiavietėse elgiasi kultūringai. Ko gero, tam pasitarnauja ir miškininkų pateikiama informacija, primenanti, kaip dera elgtis ir ko griebtis, jei gamtoje užklumpa įvairios stichijos.
„Gražios vietos žmones moko gražaus elgesio. Kai švariai randi, švariai ir palieki, – neabejoja girininkas V. A. Rutka. – Jau dabar tik vienas kitas palieka šiukšlių – gal jie pamiršta, o gal nepagalvoja, kad rytoj ir vėl čia ateis.“
Danutė KAROPČIKIENĖ
