Alsią birželio popietę kambaryje prie plataus stalo Bronė Zinkienė pasakojo savo gyvenimo istoriją. Jos namai Pašaltuony – prie pat kelio, tačiau tas kelias tuščias. Nebėr judėjimo ne tik kelyje, bet ir visame kaime, prigludusiame prie gražaus upelio, kaip ir daugelyje Lietuvos kaimų.
Bronė Zinkienė prisimena ir judresnius laikus – dar visai neseniai ir pati dainavo su moterimis Pašaltuony, ir vaidino – septyni artistai! – net į apžiūrą Šakiuose buvo nuvažiavę ir šauniai ten pasirodė. O dabar nebėra nė bažnyčios choro, iš svetur atvažiuoja.
Pašaltuonys nėra Bronės gimtieji namai. Jos tėviškė – Gervinių kaimas Raseinių rajone. Tik neilgai ten gyveno – per karą tėvai pabėgo į gretimą kaimą, paskui vokiečiai traukdamiesi išsivežė tėvą. „Metus negavom jokios žinios, grįžo kontūzytas pasibaigus karui. Paskui jo ieškojo stribai, liepė ateiti į Viduklę. Tėvas pasakė – mirsiu savo žemėj, bet į slibino nasrus neisiu, naktį pasisodino mane ant kairio peties ir nunešė pas mamos pusseserę. Tėvas slapstėsi, paskui nuėjo pas partizanus. Bet 1949-ųjų liepos 28-ą žuvo. Nežinau jo kapo”, – kiloja nevaikiškus savo vaikystės prisiminimus Bronė. Ji su mama tada, kai tėvas žuvo, jau buvo patekusios į „slibino nasrus” – 1948-ųjų sausio 2 dieną jas ištrėmė, iš Viduklės geležinkelio stoties išvežė į tolimąjį Sibirą, į Tomsko sritį. Bronei buvo dvylika metų. Panašiai kaip jos anūkei Kristinai, kuri tyliai sėdėdama ant suolelio klausosi močiutės istorijos.
„Vaikų buvom daug, visiems davė vatines kelnes, didelius „veilokus”, nes vaikiškų nebuvo, ir po kirvį. Sustatė po tris kirsti kelmus. Paskui kasėm sniegą aplink medžius”, – vardija Bronė sunkius vaikiškoms rankoms darbus spiginant Sibiro žiemos speigui. Rasdavo sušalusių bruknių – didelių kaip vyšnių – godžiai valgė, nes gaudavo tik duonos – po 550 gramų.
„Nusiverki ir pasidaro lengviau. Nuoskaudos nebėra”, – sako moteris, vienuolika su puse metų išbuvusi tremtine. Bronė Zinkienė nelinkusi mėgautis kančiomis, ji šildosi prisiminimais apie tuos žmones, su kuriais kartu iškentėjo vaikystę ir jaunystę: „Jie labai draugiški, savi, artimi. Mūsų buvo per tris šimtus, įvairių tautų, bet nežinojom, kas yra pyktis – nesipykom nei dėl vištų, nei dėl vaikų. Skausmas ir vargas suartina žmones.”
„Kai svetimas skriaudžia, ne taip skaudu, kaip saviškis”, – sako Bronė ir teigia sutikusi Sibire daug nuoširdžių rusų tautybės žmonių. Vienas toks – „komsorgas, bet žmogus nepamainomas” išgelbėjo ją nuo mirties. „Kai gimė antra dukra, labai sirgau, o nebuvo jokio felčerio, jokios pagalbos. Tas komsorgas pasirūpino, kad iš toli atvažiuotų medicinos seselė. Ji išsėdėjo prie manęs neatsitraukdama dvi paras.”
„Vaikystė visada laiminga, o jaunystė – visada linksma, – prisimena Bronė seną posakį. – Liūdna tik, kai pilvas tuščias. Sibire visi buvom vienodi – jei nevalgę, tai visi.” Bet ir alkį greitai pamiršdavo, kai vasarą sirpdavo uogos ir dygdavo grybai. Ko gi nebūti laimingam, kai jaunas?
„Jauni buvom, visi į poras suėjo”, – sako Bronė. Suėjo ir ji su savuoju Vincu. Jis – trim metais vyresnis, iš Viduklės geležinkelio stoties jiedu vienam ešelone dardėjo į Sibirą. Kad susitiktų? Bronei buvo aštuoniolika, kai jųdviejų šeimoje pradėjo krykštauti pirmagimis. Čia, Sibire, gimė dar du.
Po Stalino mirties ir tremtinių dalia palengvėjo. Darbo buvo, valgyti užteko – tuomet nebuvo lenktynių būti labiau už kitus – visi mylimi žmonės šalia – galėjo likti ir ten. Bet tas žodžiais nenusakomas ilgesys traukė į čia.
„Buvom tarp nelaimingų laimingos – sugrįžom abidvi”, – taip sako Bronė apie save ir mamą, ir apie tuos, kurie sugrįžti nebegalėjo. – O kai sugrįžom – kaip antra tremtis. Niekur mūsų nenorėjo registruoti, niekur nepriėmė.” Tėviškes rado sudegintas, svetimų apgyventas. Valdžios pasiūlyto Kaliningrado, Rygos – nė girdėti nenorėjo, nes argi todėl sugrįžo?
Kiek „pakampininkavę” nusipirko namelį Pašaltuony, prie mokyklos – dėl vaikų. Iš Sibiro parsivežė tris, ketvirtas buvo pakeliui (jis vaikystėje mirė), susilaukė dar trijų – užaugino tris dukteris ir tris sūnus. Petras, Juozas ir Dalia – Jurbarke, Onutė Klaipėdoje, Vytautas Alytuje, Regina – su tėvais, ir du jos vaikai, Zinkų anūkai, pasak Bronės – užvadėliai, „pačios mano rankos”. Be Kristinos ir Mindaugo, yra dar dešimt anūkų ir jau du proanūkiai. „Buvo pilna troba, dabar – pilnas svietas”, – sako močiutė, nes atžalos ne tik Lietuvoj, bet ir po užsienius išsisklaidę.
„Nieko ten gero, – sako Bronė, prieš trejetą metų nuskridusi į Angliją pas savo dėdę. – O ta iš Vakarų parėjusi kultūra, per televiziją rodoma? Ar tai čia kultūra – seksas, peštynės, šaudymai.” Bet… dabar yra taip, gal bus ir kitaip. Dideles viltis senieji Zinkai sieja su nauja prezidente: „Ji daug žadėjo, tik kaip jai pavyks? Ką keisti? – tą visą sąšlavyną, tuos rūmus – ką jie nuveikia už tokius atlyginimus?”
Savo vaikams Bronė visada sakydavusi – nebijokite darbo, yra dantys, bus ir duonos. Džiaugiasi, kad vaikai užaugo dori, visi dirba ir užsidirba. „Bėda, kad jauni nori mažai dirbti, o daug turėti. Kaime daug jaunų, kurie nesodina daržo, nelaiko karvės, o skundžiasi, kad nėra darbo. Ką jie valgo?” – stebisi tremtinės dalią patyrusi moteris.
Bronė ir Vincas laiko karvę, augina paršiukų. Prieš trejetą metų įsitaisė kelis avilius bičių, prie jų eina Bronė, ji, pasak Vinco, jų viršininkė. Kol dar sveiki pagal amžių, kaip gi nedirbti? „Nedejuok, ir būsi sveikas”, – sako Vincas, o Bronė prideda: „Ar ne Navardaitienė sakė, kad pasenti gali kada nori.”
Bronė pasenti nenori – jai rūpi ne tik namus apeiti, bet ir į žmones išeiti. Pernai Eržvilko kultūros centre ji pelnė šauniausios močiutės titulą, šįmet ruošėsi į Antanines. „Ji nuo jaunystės tokia, – sako Vincas, – o aš niekur nelandydavau.” Bet tas skirtumas netrukdo jiems gyventi ir sugyventi. Ir kai šventadieniais Bronė viena, Vincą palikusi namie, eina į bažnyčią, dažnai pagalvoja, kad tikėjimas nėra vien tik bažnyčia – Vincas gal dar giliau tiki, tik jam patinka namuose, o man – eiti.
Kai močiutė Bronė traukia iš krosnies kvepiantį varškėtį, neša ant stalo sūrį ir šviežią medų, šnekėdama, „kokie čia begali būti džiaugsmai gale dienų”, anūkė Kristina nekantrauja parodyti savo džiaugsmus – pirmuosius mokyklinius įvertinimus. Tai jos istorija, prasidėjusi prie Šaltuonos krantų, palytėta gerų močiutės akių ir rankų.
Danutė Karopčikienė
