Paskutinį vasaros savaitgalį Jurbarko kultūros centro liaudies šokių kolektyvo „Mituva” šokėjai, vadovaujami Jūratės Kravčenkienės, atstovavo Lietuvai tarptautiniame folkloro festivalyje „Mesterul Monole” Moldovoje. Buvo smagu įsitikinti, kad ir už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos gyvenantys visiškai kitokios kultūros žmonės supranta mūsų tautinius šokius ir moka jais džiaugtis.
Tarptautinis folkloro festivalis „Mesterul Monole” Criulenio mieste, su kuriuo Jurbarką sieja bemaž du dešimtmečiai draugystės, pirmą kartą buvo surengtas prieš 18 metų. Per tą laiką moldavams dėl įtemptos politinės padėties nepavyko surengti tik vieno festivalio, todėl jau įprasta, kad kas dveji metai į greta Kišiniovo esantį miestelį susirenka bemaž visų aplinkinių šalių tradicijų puoselėtojai.
Aštuntajame tarptautiniame festivalyje be Lietuvai atstovavusių jurbarkiečių, dalyvavo ukrainiečiai, baltarusiai, bulgarai. Criulenio rajono saviveiklininkai labai tikėjosi sulaukti ir savo brolių rumunų, tačiau šios šalies kolektyvo nariai negavo vizų įvažiuoti į Moldovą. Dėl to, svetingai sutikę „Mituvos” šokėjus, šeimininkai paprašė jau pirmąjį vakarą pasirodyti Criulenio kultūros namuose rengiamame Moldovos nepriklausomybės dienos koncerte.
Vos nuvykę į Criulenio kultūros namus, jurbarkiečiai įsitikino, kad Moldovoje yra gausybė saviveiklos kolektyvų ir kiekviename jų – po keliasdešimt žmonių. Moldavai į koncertus nešasi dar nevaikštančius savo vaikus, paaugę atbėga patys, o nuo ketverių-penkerių metų – jau dalyvauja saviveikloje. Skurdžioje šalyje tėvai negaili pinigų vaikų koncertinei aprangai, nes supranta, kad tik tautiniais instrumentais grojantys, tautinius šokius šokantys, dainas dainuojantys žmonės moka saugoti protėvių sukurtas tradicijas.
Kol „Mituvos” šokėjai ruošiasi pasirodymui, didžiulėje salėje nelieka nė vienos tuščios vietos. Daugumą vietų užima vaikai, tačiau suaugusieji visiškai nepykta, kai jie bėgioja po salę, gaudo vieni kitus arba bėga ruoštis savo pasirodymui. Koncertai Moldovoje tokie pat triukšmingi kaip ir šios šalies liaudies melodijos, tačiau išėjus į sceną jurbarkiečiams, lietuvių liaudies šokių melodijas nustelbė tik audringi plojimai.
Antrąjį viešnagės vakarą tokiais pat audringais plojimais jurbarkiečiai daug kartų džiaugėsi Slabozia Dusha kultūros namuose. Nustebinti netikėtai šilto sutikimo – kaimo meras ir saviveiklininkai mūsų šokėjus sutiko su tradiciniu pyragu ir vynu, jurbarkiečiai negailėjo jėgų – parodė visą savo koncertinę programą. Šalyje, kur dieną karštis neapsakomas žodžiais, apie kondicionierius galima tik pasvajoti, todėl jau po kelių šokių ir moterims, ir vyrams per kaktas bėgo prakaitas, prie nugarų lipo nuo prakaito šlapi baltiniai.
Džiaugsmingai jurbarkiečius šokėjus sutiko ir Baškara kaimo kultūros namų saviveiklininkai. Šią vasarą jų dainų ir šokių ansamblis buvo atvykęs į Jurbarko 750 metų jubiliejaus renginius, koncertavo trečiosios Tauragės apskrities dainų šventės dalyviams. Spalvingi moldavų rūbai, uždegantis jų temperamentas jurbarkiečiams paliko neišdildomą įspūdį. Pasirodo, ir moldavams patinka mūsų liaudies šokiai – ypač suktinis, kurį šokant, atrodo, kojos pačios kilnojasi.
Per keturias dienas jurbarkiečiams šokėjams teko pasirodyti net septyniose scenose. Kai kurias pasirodymo vietas nelengva vadinti scenomis – pavyzdžiui, jurbarkiečiams teko šokti vos prieš mėnesį vartus atvėrusio poilsio komplekso aikštelėje, o nuvažiavus į Vodul lui vody – sanatorijos terasoje. Tačiau žiūrovai likdavo sužavėti visur, kur suplevėsuodavo lietuviška trispalvė.
Greičiausiai dėl to sekmadienį, pagrindinę tarptautinio folkloro festivalio „Mesterul Monole” dieną, liaudies šokių kolektyvo „Mituva” šokėjai sulaukė didžiausio dėmesio. Žygiuojant kostiumų parade Criulenio gatvėmis, jurbarkiečiams mojavo ir suaugę, ir dar visai maži, apie Lietuvą menkai težinantys vaikai. Tačiau ir jie jau suvokia, kad Lietuva – tai Europos Sąjunga, kurion patekti moldavai puoselėja labai dideles viltis. Jie įsitikinę, kad būtent Lietuva gali padėti broliškai šaliai tapti ES nare, nes mūsų tautų istorijos ne kartą buvo susilietusios: prieš keletą šimtmečių Dniestro vandenys siejo abi tautas ir skyrė Moldavijos kunigaikštystės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystės sienas. Prieš Rusijos kultūros įtaką ir savus komunistus šiuo metu ypač atkakliai kovojantys moldavai kaip niekada saugo ir puoselėja savo tautinę kultūrą, domisi senąja tautos istorija.
Nuaidėjus trimitų garsams, suplevėsavus keturių broliškų valstybių vėliavoms, ant festivalio scenos kilo delegacijų vadovai. Jurbarko rajono savivaldybės tarybos narys Jonas Rekešius pasidžiaugė, kad moldavai kelią į Europą tiesia per kultūrą – nieko geriau negali būti už sumanymą rengti folkloro festivalį, kuriame kiekviena tauta gali parodyti, kuo ji yra turtinga. Festivalio atidarymo koncertas tik patvirtino, kad dainuojantiems ir šokantiems žmonėms kalba nereikalinga. Jie susikalba jausmais, supranta vieni kitus širdimi.
Iki vėlaus vakaro didžiausioje Criulenio miesto aikštėje skambėjo liaudies muzika ir šokiai. Paskutinį kartą į festivalio sceną jurbarkiečiai išėjo jau visai sutemus. Apšviesti ryškių prožektorių mūsų šokėjai jautėsi lyg tikros žvaigždės – taip nuoširdžiai juos priėmė ir visą koncertą plojimais palaikė Criulenio gyventojai. Atrodė, kad į festivalio baigiamąjį koncertą atėjo visi 9 tūkst. šio miesto gyventojų. Tuoj po koncerto namo susiruošusius šokėjus išlydėjo pats Criulenio rajono vadovas Dumitru Simon.
Jurbarko meno mėgėjai yra dalyvavę beveik visuose Criulenio folkloro festivaliuose. Prieš dvejus metus į Moldovą vyko „Nemunėlio” šokėjai, dar anksčiau – folklorinis ansamblis „Imsrė”, pučiamųjų orkestras „Bišpilis” bei kiti pripažinti kolektyvai. Liaudies šokių kolektyvas „Mituva” Moldovoje pirmą kartą koncertavo 1997 metais, tačiau dauguma kolektyvo šokėjų šioje saulėtoje, karštoje šalyje šiemet lankėsi pirmą kartą. Džiugu, kad nuolatiniai Europiadų dalyviai Moldovoje mūsų tautos šokius šoko lyg tikri profesionalai.
Daiva BARTKIENĖ
