Iš Smalininkų kilusi, o dabar Kaune gyvenanti Aurelija Miliauskaitė-Bučinskienė šiandien dviejų vaikų mama, dėl šeimoje iškilusių problemų ne tik neužsidarė tarp keturių sienų, o nugalėjo sunkumus ir užsiima širdžiai malonia ir perspektyvia veikla. Jos kelias rodo, jog ir kitos panašių sunkumų užkluptos šeimos gali lengviau su jais susidoroti.
Gyvenimo iššūkiai
Prieš 17 metų Aurelija paliko gimtuosius namus Smalinkuose, studijavo Kaune, kur sukūrė šeimą. Ateitis atrodė aiški, laiminga, tačiau likimas pateikė nelengvus išbandymus jaunai moteriai. „Jeigu ne vaikai ir jų netipiška raida, tikriausiai nebūčiau atradusi savęs kaip interjero dekoratorės“, – dabar sako A. Bučinskienė, internetinio puslapio „Aura dekoras” įkūrėja.
Iki tol, baigusi ekonomikos ir projektų vadybos studijas, dirbo konsultacijų bei vadybos srityse kol prieš šešerius metus šeimai teko priimti skaudžias vaikų diagnozes: vienam nustatytas autizmo spektro sutrikimas, o kitam, kurį šeima įsivaikino, taip pat reikia išgyventi ne mažiau rimtus raidos iššūkius.
„Pajutau, kaip žemė slysta iš po kojų. Kol nepatiriame nelaimių, kurios išspardo pamatus iš po kojų, dauguma gyvename sapne, iliuzijoje, statome išorinį fasadą, įvaizdį, kuriuo galėtume didžiuotis prieš kitus ir save, o krizė pažadina, primena, kad ne viskas gyvenime yra kontroliuojama, ne viskas gražu ar sąžininga. Bet išeitis visada yra, bet kad ją rastum, reikia eiti, bandyti, rasti jėgų tikėti, rasti vilties išlikti toje realybėje”, – su panašiomis problemomis susidūrusioms šeimoms pataria Aurelija.
Kol vaikai buvo maži, moteris norėjo padaryti kuo daugiau, kad galėtų padėti jų vystymuisi, todėl pasitraukė iš darbo, didžiąją laiko dalį skyrė vaikams. Būtent tuomet išryškėjo aplinkos, t. y. namų, svarba: „Gyvendama su vaikais mažame bute supratau, kiek daug tvarka, ergonomika ir erdvės psichologija lemia mūsų savijautą.“
Kelias į dabar jos kuriamą interjero pasaulį prasidėjo nuo Montessori principų įgyvendinimo savo namuose. O ta programa rodo, kad baldai, lentynos, kabliukai – vaiko ūgio, kad skatintų jų savarankiškumą. Minimalizmas, natūralios medžiagos, švelnios spalvos, augalai – tai tapo ne tik praktine būtinybe, bet ir atrasta aistra.
„Jau mokykloje mėgdavau perstumdyti baldus, kurti interjero detales. Tik buvau tai pamiršusi. Motinystė tarsi iš naujo atvėrė šią mano dalį“, – prisimena pašnekovė, dirbanti pagal individualios veiklos pažymą ir nestokojanti užsakovų, nors pradžia tikrai lengva nebuvo.
Pirmieji
žingsniai rinkoje
Susidūrusi su tokio gyvenimo tikrove, bet neturėdama savo darbų portfelio Aurelija ėmėsi iniciatyvos: skambino nuomojamų butų savininkams ir siūlė dekoruoti jų erdves, kad padidėtų nuomojamo buto vertė ir kaina. ,,Labai drąsino, kai pavyko greitai įgauti pasitikėjimą ir raktus. Žinoma, pradžioje dirbau beveik nemokamai, tačiau vėliau suvokiau: kai save nuvertini, tavęs nevertina ir kitas.“ Todėl šiandien jos „Aura dekoras“ tapo populiarus, plačiai žinomas.
Aurelija savo pavyzdžiu įrodė, kad nereikia palūžti, nusiminti, o galima suderinti kūrybą ir autistiškų vaikų poreikius? „Labai atsakingai renkuosi projektus – neleidžiu sau įsipareigoti daugiau, nei galiu ramiai atlikti. Man svarbu neprarasti veiklos džiaugsmo. Kai darbas išlieka atgaiva, jis praturtina, o ne vargina. Labiausiai įkvepia naujos pažintys ir galimybė pagerinti žmonių gyvenimo kokybę. Namai yra mūsų kasdienybės scena, todėl jų poveikis emocinei sveikatai milžiniškas. Kiekvienas projektas – ne tik dizaino, bet ir psichologists darbas“, – tvirtina sunkumus įveikusi ir atkakliu darbu pripažinimą įgijusi dekoratorė, raginanti kitas panačių sunkumų užkluptas moteris nepalūžti.
Ligita Daugnoraitė
Interjero dekoratorė kruopščiai renka detales, kuriose gimsta erdvių charakteris, jaukumas ir unikali istorija. Asmeninio archyvo nuotr.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
