Spustelėjus šaltukui kai kuriems žmonėms svarbu tampa susirasti šiltą pastogę. Kalba eina apie benamius, o stogą virš galvos ir šilumą jiems gali pasiūlyti savivaldybės nakvynės namai. Tačiau Jurbarko nakvynės namai ir viduržiemį pustuščiai. Gal pas mus nėra benamių? Pasak VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ direktorės Audronės Balčiūnienės, kai kuriuos klientus atbaido nakvynės namų taisyklės.
„Visos socialinės grupės mums aktualios – vaikai, neįgalieji, seneliai. Taip pat ir benamiai. Kas kam skauda, tas ir svarbiausia“, – sakė A. Balčiūnienė, paklausta, ar nakvynės namuose užtenka vietos visiems norintiesiems.
VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ jungia kelias įstaigas ir teikia įvairias socialines paslaugas.
Nakvynės namai nuo pat atidarymo 2012-aisiais niekada nėra buvę pilni, tačiau negausūs klientai – ypatinga publika, kelianti darbuotojams nemažai problemų. Be to, nemokūs, neturintys pajamų, nes jei turėtų, nuomotųsi būstą.
„Bet turime pasirūpinti ir tais savo rajono gyventojais, suteikti ir jiems pagalbą“, – sako VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ direktorė.
Jurbarko nakvynės namuose Barkūnų gatvėje yra galimybė laikino apgyvendinimo paslaugą suteikti 14 piliečių ir 2 – apnakvindinimo paslaugą. Šios savaitės pirmadienį nakvynės namuose gyveno 6 gyventojai, o per 22 sausio dienas apnakvindinti buvo 2 klientai.
2017 m. apnakvindinimo paslauga suteikta 50 asmenų: 43 vyrams ir 7 moterims. Nakvynės valdiškuose namuose prireikė 22 mūsų rajono ir 20 kitų savivaldybių gyventojų bei 8 gyvenamosios vietos nedeklaravusiems asmenims.
Mūsų savivaldybės gyventojai gali nakvoti tris paras, kitų savivaldybių – vieną parą. Už nakvynę mokėti nereikia. „Būna, kad apnakvindintieji, jei yra poreikis, susitvarko dokumentus ir gauna laikino apgyvendinimo paslaugą. Iš kitų rajonų atvykusieji dažniausiai papuola čia netyčia, pernakvoja ir išeina. Mūsų adresą geriau žino negu viešbučio“, – pajuokauja A. Balčiūnienė ir priduria, kad į nakvynės namus neateina ta publika, kuri galėtų nakvoti viešbutyje.
Ir apnakvindinimo kambariukas viešbučio nė iš tolo neprimena – minkštų lovų nėra, tik kieti dermantinu aptraukti gultai. Tačiau švaru ir šilta. Klientams, nuo kurių dažniausiai trenkia alkoholiu, – beveik komfortas. A. Balčiūnienė pasakojo mačiusi ir prastesnių nakvynės namų, kur klientai miega šaltame pusrūsyje, dviaukštėse lovose, po galva pasidėję ką turi.
„Jurbarko nakvynės namuose sąlygos geresnės, tik bėda, kad klientai mėgsta triukšmauti. Tenka ir apsaugos darbuotojus kviestis – esame sudarę sutartį su apsaugos tarnyba, ir policiją. Nors policija irgi neturi kur jų išsivežti, paprastai pareigūno pasirodymas juos apramina“, – pasakoja direktorė.
Nuo girtų klientų socialinių paslaugų įstaigai atsiriboti neišeina. „Taisyklės yra pakeistos, nes iš principo jos niekada neveikė. Leidžiame iki 1 prom. būti išgėrusiems. Darbuotojai turi alkotesterį, tikrina, jeigu kelia įtarimą. Yra buvę, kad ateina ir su 3 prom. Neturime teisės jų įleisti į nakvynės namus – mes nesam išblaivinimo įstaiga. Iki promilės įleidžiame – tai nėra nė vidutinis girtumas. Jie žino taisykles – išsiblaivysi, ateisi, gausi nakvynę“, – sako A. Balčiūnienė.
Ir kai prablaivėję klientai ateina, gauna ne tik nakvynę. Jie gali nusiprausti duše, pasinaudoti skalbykla. „Net arbatos gali išgerti – tie patys gyventojai ir mūsų darbuotojai pavaišina sušalusius – juk to reikalauja žmogiškumas. Neskriaudžia jų“, – sako A. Balčiūnienė.
Ir prie arbatos nakvynės namų žmonės dažniausiai turi ką prikąsti – iš IKI parduotuvės kartą per savaitę atvežama paskutinės dienos galiojimo maisto produktų. Pernai produktų gauta 316 kartų, daugiau nei 1400 kilogramų.
Gaunantieji laikino apgyvendinimo paslaugą nakvynės namuose gyvena patogiau, kai kurie susikuria namus primenantį jaukumą. Keturi kambariai skirti vyrams ir du moterims, nors jų čia yra gyvenusios tik dvi.
Už laikinąjį apgyvendinimą klientai moka 20 proc. savo pajamų. Jei, žinoma, turi pajamų. „Suma siekia iki 20 eurų, jei gauna pašalpą. O kurie neturi pajamų, nieko nemoka. Yra limitas, maždaug iki pusės metų galima gyventi. Dažniausiai taip ir būna – atšyla orai arba jeigu susiranda galimybę kur pagyventi, uždarbiauti, ta paslauga nutrūksta. Po kiek laiko grįžta vėl pas mus“, – pasakoja A. Balčiūnienė.
Taigi klientų ratas pažįstamas – sukasi ir sukasi dažniausiai tie patys. Tačiau jei kam atrodo, kad socialinių darbuotojų pastangos ir keli tūkstančiai eurų iš savivaldybės biudžeto, skiriami nakvynės namų išlaikymui, yra tuščias reikalas, turėtų pagalvoti ne tik apie benamių, bet ir apie savo saugumą, jei visi tie žmonės staiga patektų į gatvę.
Nakvynės namams per mėnesį, pavyzdžiui, pernai spalį, iš savivaldybės biudžeto prireikė apie pusketvirto tūkstančio eurų, didžiausia dalis – darbuotojų atlyginimams. Nakvynės namai turi socialinio darbuotojo dalį etato, tris socialinio darbuotojo padėjėjus, budinčius naktimis, pusė etato skirta valytojai.
Iš klientų pernai surinkta 1331 Eur, 2016 metais – 1551 Eur.
Paabejojus, ar ne per dideli nakvynės namai Jurbarkui, A. Balčiūnienė atremia, kad niekas nežino, kada kaip bus. Ir yra daugiau žmonių, kuriems paslaugos būtų reikalingos, tačiau ne kiekvienas nori ir pajėgia prisitaikyti prie taisyklių.
„Dieną klientai turi išeiti, jie turi ieškotis darbo, dirbti už pašalpas, turi registruotis darbo biržoje. Kai jie pažeidžia taisykles, turi apleisti nakvynės namus. Po kiek laiko vėl ateina, prašosi. Vėl grįžta. Kai kurie negeria, bando kabintis. Liūdniausia būna sužinojus, kad po tų bandymų vėl palūžta“, – sako A. Balčiūnienė.
Pažeidimų būna visokių – iki durų spardymo, grasinimo, ir visi susiję su girtavimu.
„Jie bet kokiu atveju ras pasiteisinimą: geria, nes dieną juos išvaro lauk, geria, kai nesiseka, kai liūdna, o kai linksma – irgi. Nors visur stovi kameros, jie prisigalvoja visokių būdų, kaip įsinešti degtinės“, – pasakoja įstaigos ditrektorė.
Ji abejoja, ar kas iš pašalės gali išspręsti šių liūdno likimo žmonių problemą. Beje, ir liūdnas jis galbūt atrodo tik pašaliečiams. Patys nakvynės namų klientai gyvena, ir tiek, neslepia nei savo istorijų, nei savo minčių. Visi jie turėjo namus, šeimas. Ir visko neteko per alkoholį. Tačiau A. Balčiūnienė prisimena, kad kai prieš Kalėdas atvyko „Carito“ moterys ir meldėsi kartu su jais, kažkam nuriedėjo ašara prisiminus kitokį gyvenimo būdą.
„Kai pernai buvo labai šalta, leidome būti viduje, tą laikotarpį jie negėrė. Bet ką reiškia tos kelios dienos? Juk jie gali eiti į Paulių reabilitacijos namus. Ir buvo vienas, grįžęs iš įkalinimo įstaigos. Nuprausėm, nuvežėm, tačiau parėjo už poros valandų. Neištvėrė, kad rūkyti ir gerti negalima, – nelinksmai sako A. Balčiūnienė. – Kad grįžtų į kitokį gyvenimą, reikia didelių jų pačių pastangų.“
Danutė KAROPČIKIENĖ
