Šiandien 35-eri metai nuo tų dienų, kai 27 jurbarkiečiai vyrai, tuo laiku tarnavę valstybės sienos apsaugoje, 1991 m. sausio8-ąją iš Smalininikų užkardos išvyko į Vilnių kartu su kitais nuo brutalios sovietinės jėgos ginti tik ką atkurtą Lietuvos valstybę. Vienas iš tų kovotojų buvo Eugenijus Žukauskas, šaulys, dabartinis Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Tauragės apskrities skyriaus vadas.
Atsinaujinanti vertybė 1990 metų kovo 11-ąją atkūrus Nepriklausomą Lietuvos valstybę iškilo jos sienų apsaugos būtinybė. Jurbarke, kaip pasienio su Rusijos Kaliningrado sritimi regione, nedelsiant reikėjo įkurti valstybės sienos apsaugą ir kitas sukarintas struktūras.
Taip istorinis momentas ir geografinė padėtis lėmė, kad Smalininkuose įkuriamas pasienio apsaugos postas, kad Jurbarko krašte iškilo ir Lietuvos kariuomenės Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono pradžia.
Nors 35-eri metai – ilgokas laiko tarpas, tačiau šių įvykių dalyviams tie metai, giliai įsirėžę į atmintį, ne tik visuomet bus artimi, bet ir iškels naujų uždavinių: minint Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dienos 35-metį, Ukrainoje vykstant karui ir esant sudėtingai tarptautinei aplinkai, svarbu ne tik susitelkti, rengti minėjimus, bet ir išsaugotą laisvės dvasią perduoti jaunimui.
Tam, kad jau nepriklausomoje Lietuvoje užaugusios naujos kartos išsiugdytų tokį patriotinį jausmą, kokį anuomet turėjo Parlamento gynėjai. Todėl šių metų jubiliejinės Laisvės gynėjų dienos šūkis – Laisvės liepsna iš kartos įkartą – ragina į Laisvę žvelgti kaip į nuolat atsinaujinančią vertybę, kurią privalo saugoti ir puoselėti kiekviena karta.
Eugenijus Žukauskas su Lietuvos šaulių sąjungos vadu plk. Linu Idzeliu penktadienį Kauno karininkų ramovėjevykusioje konferencijoje „Sausio 13-osios pamokos šiandienai: šauliai – visuomenės ir kariuomenės jungtis“.
„Sausio 13-osios auka, tapusi pergale, įrodė, kad tautos dvasinė stiprybė yra galingesnė už brutalią jėgą. Šiandien suvokiame, jog istorinė atmintis yra esminis saitas, jungiantis mus su Laivės gynėjais.
Ji formuoja mūsų tautos tapatybę, stiprina bendrystės jausmą ir perduoda vertybes ateities kartoms. Mūsų visų siekis, kad ši atmintis būtų ne vien kasmetis ritualas, bet gyvas, sąmoningas per istoriją ir kultūrą patiriamas įsipareigojimas laisvei, valstybingumui ir atsakomybei už savo šalies ateitį“, – sako kultūros ministrė Vaida Aleknavičienė.
Istorijos ir pilietiškumo pamoka Seime
Jurbarkietis, 1991 m. sausio13-osios įvykių dalyvis ir Parlamento gynėjas E. Žukauskas visą laiką buvo vienas iš kovotojų Parlamento rūmų viduje. Tie vyrai žinojo, kad jei sovietinė kariuomenė šturmuos rūmus, išlikti gyviems nebus jokių galimybių.
Tauragės apskrities skyriaus vadas. Aktyviausią skyriaus dalį sudarobūtent jurbarkiškiai. G. Šimboro nuotr
Praėjusį ketvirtadienį E. Žukauskas, kartu su Jurbarko jaunųjų šaulių būrio vadu Gintautu Dulaičiu ir šauliu Zigmu Dangėlu į Seimą lydėjo keturiasdešimt jaunuolių – grupę jaunųjų šaulių ir Jurbarko Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos moksleivių.
Išvyka su 1991 m. Sausio įvykių dalyviu buvo tikra pilietiškumo pamoka, kai E. Žukauskas parodė tas vietas, kuriose jam teko būti, kai lemtingą 1991 m. naktį iš sausio 12 į 13-ąją buvo pasiryžta iki galo ginti Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą – Lietuvos valstybę.
Siautėjo kolaborantai
1991 m. sausio pradžioje politinė aplinka buvo įkaitusi – aršiai susidūrė dvi priešiškos ideologijos– lietuvių tauta už nepriklausomybę, o iš kitos pusės – rusiškai vadinamo „Jedinstvo“ (liet.„Vienybė“) sambūrio sovietiniai kolaborantai, siekę nuversti nepriklausomos Lietuvos vyriausybę ir Lietuvą išlaikyti Sovietų Sąjungos sudėtyje.
Jedinstvininkų judėjimą visaip rėmė sovietinė valdžia. Mat numatyta, jeigu prieš metus atkurtą nepriklausomą Lietuvą būtų pavykę uždusinti „savos liaudies rankomis“, okupantams geresnio laimėjimo ir būti negalėjo.
Jedistvininkai 1991 m. sausio8 d. ėmė šturmuoti Parlamentą, tačiau jį apsupę tūkstančiai nepriklausomybės šalininkų apgynė. Štai tuomet Jurbarko pasieniečiams ir buvo įsakyta vykti į Vilnių.
Taip 27 Jurbarko vyrai tapo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo gynėjais. Parlamento rūmai buvo aptverti barikadomis, langai užkrauti smėlio maišais, koridoriai užversti baldais, užminuoti ir savadarbiais, ir iš pašalės gautais sprogmenimis, stogas nuo desantininkų antpuolio apraizgytas geležiniais tinklais ir visokiais smaigais.
„O žmonės iš slaptaviečių traukė ilgą laiką slėpus nelegalius ginklus ir nešė į Seimą. Kokių tik nemačiau: ir vokiškų mauzerių, ir „šmaiserių“, kulkosvaidžių ir rusiškų šautuvų, pistoletų, minų.
Pasirodė, kad lietuvių tauta dar turėjo prisislėpusi ginklų, – sako E. Žukauskas, tuomet gavęs mažojo kalibro šautuvą.
„Geriau patys apsiginklavę buvo kaip organizuota struktūra į Seimą atvykę 1989 m. birželio 1 d. atkurtos Lietuvos šaulių sąjungos vado Gedimino Jankaus vadovaujami vyrai. Mat jie tuomet elgėsi labai išmintingai, ignoravo valdžios draudimą turėti ginklus ir slapta nelegaliai ginklavosi kaip kas sugebėjo – ką dar turėjo pasislėpę buvę partizanai, kas ką nusipirko iš rusų armijos karininkų. O štai dabar ir atėjo tokia valanda.“
Lemiamoji naktis
Rūmų viduje buvo apie tris ar keturis šimtus iš visos Lietuvos suvažiavusių gynėjų, apsiginklavusių kas ką turėjo – medžiokliniais ir sportiniais mažo kalibro šautuvais, o dažniausiai iš laiptų turėklų išlaužtais geležiniais virbais.
„Visur bruzdesys, chaosas, kažkas kažką įsakinėja, tų įsakymų ne visi klauso, o savaip ruošiasi gynybai. Mudu su Arūnu Alijošiumi, ginkluoti mažo kalibro šautuvais, užėmėm gynybines pozicijas viename kambaryje“,– prisimena E. Žukauskas.
Vis labiau kaistant įvykiams tapo aišku, kad jedinstvininkams nepavykus susidoroti su nepriklausomybe, to imsis sovietinė armija.
Prasidėjus televizijos bokšto puolimui, net Seimo rūmuose buvo girdėti duslūs tankų šūviai. Pranešta, kad prie televizijos bokšto yra žuvusiųjų, daugybė sužeistų. Tapo aišku, kad dabar bus šturmuojami Parlamento rūmai, buvo paskelbta kovinė padėtis.
„Kažkaip viskas nurimo, kiekvienas paskendo savo mintyse. Jeigu puls, aišku, mirsime. Net atsitraukti nėra kaip. O man tada ėjo 23-ti metai, turiu šeimą, žmona laukiasi…“ – tą būseną prieš neišvengiamą likimą ir šiandien prisimena Parlamento gynėjas.
Gynėjai davė priesaiką ir tapo pirmaisiais atkurtos Lietuvos kariuomenės kariais, pasiryžusiais ginti kiekvieną Parlamento kabinetą – iš baldų koridoriuose sukrautos barikados, dalis praėjimų užversta, iš kabinetų nudreskiamos užuolaidos, plėšiama kiliminė danga, kad mažiau liktų to, kas dega ir skleidžia aitrius dūmus.
Nesuprantama komanda
„Staiga gaunama kažkieno komanda ginkluotiems vyrams susirinkti vidiniame Parlamento rūmų kieme. Neva reikės atsitraukti ir ruoštis partizaninei kovai. Tačiau išėję šauliai pamatė, kad iš to kiemo nėra galimybės pasitraukti. Šauliai, praminę jį „Mirtininkų kiemu“, nepakluso įsakymui ir pareiškė, kad likusiųjų rūmų viduje beginklių žūti nepaliks, vadui Gediminui Jankui įsakius, sugrįžo į rūmus ir užėmė gynybines pozicijas.
Tuo tarpu grupė apginkluotų jurbarkiečių buvo išvesti į prieš Parlamento rūmus esančio tuomet statomo Seimo viešbučio statybas užimti pozicijas ir kai reikės pripuolus Molotovo kokteiliais deginti tankus, šaudyti iš užnugario.
Seimo pastato viduje, pasak E. Žukausko, buvo palikti tik penki jurbarkiečiai „Aš, Modestas Danielius, Robertas Bunikis, Virginijus Enskaitis, ir dar atrodo vienas, bet pavardės nepamenu. Arūnas Alijošius buvo išvestas į „statybas“, tad likau vienas“, – daugiau kaip trijų dešimtmečių prisiminimais dalijasi Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris.
Šturmuoti beginklių žmonių, dainuojančių patriotines dainas ar giedančių giesmes, daugiatūkstantinės minios apsupto Parlamento sovietinė armija neišdrįso. Minia, net ir raginama pasitraukti, kad būtų mažiau aukų, nepajudėjo. Tankams būtų tekę važiuoti per žmones.
Taip lietuvių tautos ryžtas nesitraukti, stovėti iki galo, išgelbėjo ir nepriklausomą Lietuvos valstybę, ir Parlamento gynėjų gyvybių.
Pašventino miegančius
Aprimus padėčiai, jurbarkiečiai iš Seimo viešbučio statybų buvo parvesti atgal į rūmų vidų. Tuo tarpu E. Žukauskui buvo paskirta nauja užduotis: jis ir dar kažkas buvo atvesti prie Seime įkurto štabo – reikia apsauginių lydėti kažkokią komisiją prie televizijos bokšto.
Liepė palaukti prie kabineto durų. Atsisėsti nebuvo ant ko. Tad stovėjo, o išvargę, ilgą laiką nemiegoję prisėdo ant grindų, ištiesė kojas ir … užmigo. Tik pajuto, joga nt veido lyg tai lietaus lašų užtiško. Pramerkė akis, ogi mato, kad per ištiestas kojas žergia kunigas Robertas Grigas ir šventina miegančius karius. Vėliau paaiškėjo, jog komisija niekur nevažiuos, jokių apsauginių nereikės.
Kaskart lankydamiesi Seime, buvę Parlamento gynėjai prisimena 1991-ųjų sausį. Dabar atvykę su jaunimu rodo tas vietas, kuriose jie stovėjo už Lietuvos nepriklausomybę.
Prieš 35-erius metus ginti Parlamentą stojo ne tik šie 27 vyrai, bet ir didelis būrys autobusais atvažiavusių paprastų mūsų piliečių, stovėjusių minioje aplink rūmus, taip pat atsiųsti beginkliai tuometiniai Jurbarko milicininkai būti skydu tarp nepriklausomybės šalininkų ir aršių jedinstvininkų.
Šiomis dienomis susitinka to meto įvykių dalyviai, liepsnojant atminimo laužams dalijasi prisiminimais, pagerbia Laisvės aukas.
Tą naktį prie televizijos bokšto žuvo keturiolika gynėjų, keli šimtai sužeista.
Ketvirtadienį pabuvoję Seime su jaunimu, penktadienį grupė jurbarkiečių veteranų iškilmingai paminėti Sausio įvykių jubiliejų buvo pakviesti į Kauno karininkų ramovę. Vakar grupė jurbarkiškių vėl buvo išvykę į Vilnių, o Jurbarke, Laisvės gynėjų skvere, įvyko Sausio 13-osios aukų pagerbimo ceremonija.
Laivės šviesa sklido ir tebesklinda.
Ne viskas tik taip, čia kaip pateikiama. Yra jurbarkiečių, tų įvykių dalyvių, kurie gailisi juose dalyvavę.