Keleivinė ir krovinių pervežimo laivyba Nemune apmirė. Krovinių gabenimas vandens keliu – pats pigiausias, tačiau vyksta vangiai. Atsitiktinai praplaukia tik vienas kitas keleivinis laivelis, o krovinius gabenančių baržų beveik nematyti. Šiai laivybai Nemunas vietomis per seklus. Todėl daugiau dėmesio skiriama turizmo ir pramoginei laivininkystei. Nemunas labiau atgyja saulėtais savaitgaliais, kai į vandenį katerius ir motorines valtis nuleidžia pramogautojai.
Laivai stringa seklumose
Pasak UAB Kelių remonto grupė Jurbarko filialo direktoriaus Rimanto Gunčio, retkarčiais iš Jurbarko uosto Klaipėdos link išplaukia vienas kitas laivas su Jurbarke pagamintomis nerūdinėmis statybinėmis medžiagomis. Krovinių srautas galėtų būti intensyvesnis, bet sunkmetis veikia statybas, tad Jurbarke pagamintos skaldos, žvyro, smėlio paprasčiausiai nereikia.
Plukdyti statybines medžiagas intensyviau neįmanoma ir dėl seklokos Nemuno vagos. Baržose, kurios gali plukdyti po tūkstantį tonų krovinių, paliekama nemažai tuščios vietos, nes upeiviams tenka saugotis Nemuno seklumų. Tik kai būna lietingos dienos ir pakyla Nemuno vanduo, baržas galima daugiau prikrauti.
Turizmui gaivinti senąjį vandens kelią sumanyta prieplaukomis. Joms pastatyti iš Europos Sąjungos ir vietinių lėšų buvo panaudota 3,7 mln. Lt. Iš viso 2007-2008 m. Nemune pastatytos 26 įvairios prieplaukos ir perduotos panemunės savivaldybėms. Mūsų rajone yra net penkios prieplaukos. Norų skatinti vandens turizmą buvo, bet užsienio vandens turistai į Lietuvą nesiveržia.
Jurbarko, kaip ir kitos prie Nemuno esančios savivaldybės, dėl tų prieplaukų kol kas skaičiuoja tik nuostolius. Mūsų rajono savivaldybei prieplaukų išlaikymas per metus kainuoja per 30 tūkst. Lt.
Pripučiamas laivynas
Turizmo vizijos propaguotojus tikriausiai užliūliavo pastaraisiais metais statistiškai augantis mažasis vidaus vandenų laivynas – per trejus metus pramoginių laivų padaugėjo apie tris tūkstančius ir dabar bendras laivelių skaičius šalyje siekia apie penkis tūkstančius.
Realybė – visai kitokia. Mat pagal dabar galiojančią tvarką registruojamos meškeriotojų pamėgtos pripučiamos guminės . Iš tokio statistinio „laivo” išleidus orą, jis nesunkiai telpa į kuprinę, guli automobilio bagažinėje ar garaže ant lentynos. Tad turizmo plėtros entuziazmas, paremtas statistiniais skaičiais, subliūkšta kartu su pripučiamomis valtimis, kai iš jų išleidžiamas oras.
Upės vagą reikia gilinti
Ilgametis šalies Vidaus vandens kelių direkcijos direktorius Vytautas Gricius yra sakęs, kad Nemunu nuo žemupio iki Kauno be dirbtinio upės vagos gilinimo galėtų saugiai plaukti laivai, kurių grimzlė ne didesnė kaip 1,2 m. O sudėtingiausias vandens kelias prasideda nuo Tilžės, nes artėjant prie Kuršmarių Nemunas natūraliai seklėja, čia nusėda atplukdyti nešmenys. Tad Nemuno farvateriui čia nuolat prižiūrėti kasmet būdavo skiriama apie 0,5 mln. Lt.
Sumenkus krovinių ir keleivių pervežimams, tokius pinigus kišti į vandenį netikslinga, nors upeivių įsitikinimu, apleidus farvaterį, vėliau vis vien teks jį išvalyti ir tvarkyti. O tam reikės jau žymiai daugiau pinigų. Seklėjantis Nemuno žemupys šią problemą primena ne tik pavasariniais, bet ir gąsdinančiais potvyniais po gausesnių rudeninių liūčių.
Grįžtama prie bunų
Upeiviai, dešimtmečius žemsiurbėmis iš Nemuno vagos prie vieno ar kito kranto pilstę smėlį ir žvyrą, dabar keičia strategiją. Jau pernai pastabesni jurbarkiečiai matė, kaip Kukarinės seklumoje, kuri prasideda žemiau Jurbarko tilto, ant aplaužytų, bet vis dar išlikusių senųjų akmeninių bunų buvo pilamas iš dugno iškastas smėlis, o bunos tvirtinamos atplukdytu akmenuotu žvirgždu. Atnaujintos bunos atlaikė ledonešį ir pavasarinį potvynį, o dabar šioje vietoje sėkmingai palaiko Nemuno vagos gylį. Dirbtinai pasukta upės srovė pati išgraužia vagą. Jeigu sunkmetis nepakeis upeivių planų, tikimasi iki 2012 m. nuo čia atnaujinti senąsias akmenines bunas 20 km ruože iki pat Viešvilės.
Laivybai atkurti 2006 m. spalio mėn. paruoštas ir patvirtintas projektas „Kompleksinis vidaus vandenų kelio Nemuno upe ir Kuršių mariomis nuo Klaipėdos iki Kauno sutvarkymas”. Numatyta pastatyti krovininę prieplauką Kaune, ties Marvele, kroviniams laikinai sudėti būtina įrengti 3 ha ploto aikštę.
Strategija miglota
Planai dideli. Vien tik 2005-2008 m. šalies upių keliams tvarkyti panaudota beveik 78 mln. Lt. Ar šios investicijos buvo ekonomiškai naudingos, aiškaus atsakymo dar nėra. Dabar vandens keliu 98 proc. keleivių ir 85 proc. krovinių pervežama iš Klaipėdos į Neringą per Smiltynės perkėlą. Nors perspektyva numatyta iki 2025 m., tačiau aiškios programos, kaip vyks šalies vidaus vandenų transporto plėtra, nėra. Valstybės kontrolė aiškinosi, tačiau klausimų liko daugiau nei atsakymų. Kai nėra ilgalaikių programinių dokumentų, ateities aiškiau prognozuoti neįmanoma.
Lietuvoje nesukurta ir vidaus vandens kelių finansavimo sistema, nenustatytos rinkliavos ar kiti būdai, kaip atsiskaityti už naudojmąsi vandens keliais. Todėl daugiau nei 99 proc. vidaus vandens kelių plėtros ir priežiūros darbų finansuojama iš valstybės biudžeto ir Europos Sąjungos lėšų. Kita vertus, kol nevyksta intensyvesnė laivyba, nėra galimybių surinkti daugiau pinigų, todėl nieko kito ir nelieka, kaip vidaus vandens keliais rūpintis valstybei.
Nei krovinių, nei keleivių
Vilčių turėta uždirbti iš keleivių pervežimo anksčiau buvusia populiaria kryptimi – nuo Kauno iki Nidos ir Klaipėdos greitaeigiais motorlaiviais „Raketa”. Tačiau šie laivai pateko į privačias rankas. Šių motorlaivių, galinčių plukdyti 60 keleivių, eksploatavimo išlaidos didelės. Nedaug kas susigundytų už kelionę į vieną pusę mokėti per 120 Lt. O kuo ilgiau laivas stovi ant kranto, tuo didesnės jo paruošimo plaukioti išlaidos. Tad vargu ar Nemune pamatysime „Raketas”, kurių dalis parduota Lenkijos verslininkams.
Valstybės vidaus vandens kelių direkcijos generalinio direktoriaus Gintauto Labanausko vertinimu, šiemet upeivius tiesiogine prasme gelbsti dangus. Anksčiau dažni ir gausoki lietūs palaikė aukštesnį vandens lygį laivybai tinkamoje Nemuno dalyje nuo Klaipėdos iki Jurbarko, o nuo Jurbarko iki Kauno upės vaga vietomis seklėja. Čia reikia žemsiurbės pagalbos. „Finansavimas mums sumažintas 50 proc., taupome kur tik galime, todėl apie ateitį, kol nepagerės šalies ekonominė padėtis, sunku kalbėti, – taip dabartinę padėtį įvertino generalinis direktorius G. Labanauskas. – Turime galimos veiklos planus, tačiau krovinių ir keleivių pervežimas vandens keliu Nemunu atgis ne taip greitai dėl visiems suprantamų priežasčių. Prižiūrėti Nemuno farvaterį privalome su minimaliomis lėšomis. Dabartiniam vandens turizmui esamo gylio pakanka. Tikiuosi, kad prieplaukų sistema Nemune ir vėliau prie jų išvystyta infrastruktūra taps patrauklesnė nei dabar.”
Pasak generalinio direktoriaus, eksperimentas atnaujinti bunas, kurias vietiniai panemunių gyventojai vadina špikdamiais, žemiau Jurbarko tilto pasiteisino. Tačiau ketinama rinktis senąjį būdą: atkurti akmenines bunas, o ne pilstyti upės sąnašas iš vienos vietos į kitą. Akmeninės bunos brangesnės, bet patikimesnės.
Kelias atsigaus
Jurbarko rajono savivaldybės meras Ričardas Juška neabejoja, kad Nemuno vandens kelias anksčiau ar vėliau atsigaus. Turizmo departamentas, perdavęs prieplaukas savivaldybėms, lyg ir atsitraukė, atsisakydamas tolesnės praktinės veiklos.
Mero tvirtinimu, dabar penkios panemunių savivaldybės, kurioms perduotos prieplaukos, jau susitarė, kad Nemuno vandens kelias bus plačiau pristatomas galimiems investuotojams, kuriuos vėliau planuojama sudominti konkursu. Konkursas bus bendras visam vandens keliui. Todėl tikimasi, kad toks pasiūlymas gali sudominti būsimus investuotojus net iš užsienio. Pasak R. Juškos, verslininkai siūlė įsteigti viešąją įstaigą, kuri už savivaldybių pinigus ieškotų investuotojų. Tačiau nuspręsta kol kas dirbti be tarpininkų ir nešvaistyti pinigų.
Pradžia jau yra
Rajono savivaldybės konkursą Jurbarko mažųjų laivų prieplaukai nuomoti laimėjęs Osvaldas Kasputis verslininku savęs nelaiko. Mat dirba pagal individualios veiklos pažymą. Jis buvo vienintelis, dalyvavęs savivaldybės skelbtame konkurse. Surizikavęs, jis laimėjo konkursą, įsipareigojęs kiekvieną mėnesį už prieplaukos nuomą savivaldybei mokėti po 200 Lt. Tik laimėjęs konkursą apsižiūrėjo, kad užšalus Nemunui, juo laivai neplaukios, tad ir mokestis žiemą už nuomą nepagrįstas. Matyt, neapsižiūrėjimas bus pataisytas, tačiau jau praėjo mėnuo, kai Jurbarko mažųjų laivų prieplaukoje atsirado tvarka.
„Tai buvo labai rizikingas žingsnis. Įkūriau vieną darbo vietą, kurią iš dalies subsidijuoja Jurbarko darbo birža. Iš surinktų pinigų jau išsimokėjome minimalius atlyginimus, sumokėti mokesčiai. Bijau ką nors spėlioti, bet tikiuosi, kad iki sezono pabaigos pavyks išsilaikyti”, – patikino O. Kasputis.
Mažųjų laivų prieplauka Jurbarke jau ne tuščia. Čia nuolat stovi trys motorlaiviai, o saulėtais savaitgaliais netrūksta mažųjų laivų kapitonų, pasinaudojančių prieplaukos slipu savo laivams į vandenį nuleisti. Pasitaiko plaukiančių iš Kauno į Nidą ir užsukančių pailsėti naujoje Jurbarko mažųjų laivų prieplaukoje. Pasak O. Kaspučio, perspektyvų yra, tokios paslaugos reikalingos. Tereikia vieno – daugiau vandens sportą ir turizmą mėgstančių žmonių. Tada surenkami mokesčiai padėtų plėsti ir gerinti paslaugas, apie kurias kol kas galima tik pasvajoti.
Vincas Kriščiūnas
