Jurbarkietė Regina Jasaitienė nėra siuvėja, bet ji pasiuvo suknelę, kokios, ko gero, niekas kitas nėra pasiuvęs. Ypatingos Reginos suknelės atsiradimo istorija irgi nepaprasta.
Suknelė, kurią Regina Jasaitienė pasiuvo savo anūkei, ypatinga tuo, kad joje yra… per tris tūkstančius sagų, tiksliau sakant, suknelė pasiūta iš sagų.
Nors suknelę siuvo prieš penkerius metus, Regina išsaugojo popieriaus lapelį, kuriame tiksliai suregistravo ir suskaičiavo, kad suknelei, kepuraitei, kaklo papuošalui ir apyrankei sunaudojo 3410 sagų. Taip, matyt, pasireiškė Reginos įgūdžiai skaičiuoti, juk moteris kelis dešimtmečius dirbo Vilniaus prekybos ir kulinarijos mokyklos vyriausiąja buhaltere, o prieš ketvirtį amžiaus atsikrausčiusi į Jurbarką įsidarbino parduotuvėje. Siūti suknelę pradėjo, kaip užrašyta lapelyje, 2005 m. lapkričio 30-ąją, baigė kitų metų sausio 28 dieną. Regina kasdien užrašydavo, kiek sagų prisiuvo. Rekordas – 220 sagų per dieną.
Tik pasiūta suknelė su aksesuarais iškart iškeliavo į Vokietiją anūkei Eglei. Regina pasakojo, kad Eglė nustebo gavusi tokią dovaną ir gal net kiek išsigando – argi jai reikės ta suknele, ne tik keista, bet ir gana sunkia, vilkėti? Bet močiutė nuramino – užteks nueiti į karnavalą. Taip ir buvo – pasirodžiusi su tokia originalia suknele ir ant veido išpieštomis sagomis mokyklos renginyje devintokė Eglė sulaukė ypatingo dėmesio.
Bet kaip gi Reginai kilo mintis pasiūti tą nepaprastą suknelę? Pasirodo, ji tiesiog sugalvojo, kaip sunaudoti baltas, ne itin išvaizdžias sagas, jau daugybę metų be jokios naudos gulėjusias jos namuose. „Tas sagas gavau kaip palikimą. Vieni gauna dvarus, kiti – pinigų, o aš – sagų, – sakė R. Jasaitienė ir atskleidė tokio netikėto palikimo aplinkybes. – 1995 m. rugpjūčio 13 d. mirė mano uošvis Antanas Jasaitis, gyvenęs Knoblochų dvare Viešvilėje. Kol ten veikė senelių namai, jis buvo direktorius. Paskui dvare įkūrė siuvimo cechą, priklausiusį Socialinio darbo ministerijai. Ten siūdavo patalynę ir nežinia kodėl daugybę sagų išmesdavo į šiukšlyną. Uošvis sargavo ir tas išmestas sagas parsinešdavo namo. Po jo mirties sagas parsivežiau aš.”
Palikimo sagos dešimtmetį išgulėjo dėžėje, kol Regina sugalvojo jas panaudoti. Toji iš 3410 sagų pasiūta suknelė, pabuvojusi Vokietijoje ir nudžiuginusi bei nustebinusi ne tik Reginos anūkę, bet ir jos draugus vokietukus, dabar vėl Jurbarke. R. Jasaitienė suknelę parsivežė norėdama ją įregistruoti Lietuvos rekordų knygoje. „Buvo suknelė iš gėlių, iš gintarų, iš laikraščių, net iš dolerių, o aš pasiuvau iš sagų. Neteko girdėti, kad dar kas tokią būtų pasiuvęs”, – sako Regina ir tikisi, kad kas nors iš rekordų agentūros atvažiuos jos suknelės apžiūrėti, suskaičiuoti sagų ir nufotografuoti. Sagos – tai ne gėlės, jos nenuvys, todėl registravimo rekordų knygoje gali ir palaukti.
Paskui Reginos pasiūta suknelė vėl keliaus į Vokietiją, nes ji skirta anūkei Eglei. Turbūt smagu merginai turėti tokią stebuklingą močiutės suknelę. R. Jasaitienė pasakoja, kad jos anūkė turi ir kitą močiutės suknelę – nėriniuotą kaip toj dainoj. Juodą mezginių, susiūtų šilko gijomis, suknelę mama nupirko Reginai, kai ši dar buvo jaunutė panelė. „Puošiausi ja ne vienose draugių vestuvėse, – sako Regina rodydama jaunystės dienų fotografijas, – paskui juodąją suknelę turėjo dukra Brigita, o dabar ja puošiasi anūkė Eglė.”
Danutė Karopčikienė
