Ir štai staiga – Žmogaus šalia jau nebėra.Mirtis neklausia – ar pabaigti darbai, ar atsisveikinta, ar spėta viską padaryt ir pamatyt.Tiesiog Žmogus išeina… Draugus, kolegas, šeimą palieka spengiančioje tyloje.Tas praradimo jausmas, ilgesys ir tuštuma – tarsi gili, negyjanti žaizda… Lig pat širdies… Ilgam.
Netekome Veliuonos krašto istorijos muziejaus vedėjos Angelės Orlovskytės. Netekome nuostabaus žmogaus, keramikės, kultūros darbuotojos, bendruomenės narės.
Visuomet pilna idėjų, kūrybinės energijos ji uždegdavo ir kitus, šalia esančius. Daugelio kultūrinių renginių iniciatorė ir dalyvė, beprotiškai kūrybinga asmenybė. Mylėjusi savo amatą – juodąją keramiką, tą meilę moliui perduodavo ir muziejaus lankytojams.
Veliuonos krašto muziejuje Angelė buvo įkūrusi molio žiedimo ir lipdymo mokyklėlę, pamokomis joje džiugino mažuosius lankytojus ir Veliuonos svečius. Kiek daug nuostabių darbų sukurta suvenyrams, garbių svečių dovanoms.
Angelė nemėgo kalbėti apie save. Dažniau kalbėjo apie savo kūrybinius sumanymus ir planus. O paskutinieji darbai ir planai taip ir liko nepabaigti. Tai šviestuvai, nuostabūs žibintai, kurių sumanymą taip ilgai brandino savyje. Rugpjūčio mėnesį, per Jurbarko miesto šventę, planavo surengti parodą Nespėjo. Liepos mėnesį paguldyta į ligoninę iš jos jau nebegrįžo.
Angelės gyvenimas – tai jos kūrybos kelias, jos darbai, jos veikla muziejuje. Kiek daug savęs ji tam atidavė ir išdalijo.
Angelės nebėra, bet mūsų prisiminimuose ji bus visuomet gyva. Kaip ir savo darbuose, kuriuose tiek daug jos širdies ir rankų šilumos.
Bendradarbiai ir draugai
