,,Ruduo Veliuonoje – ne vien tik astrų ir chrizantemų žiedai, ne vien bulviakasis, gelstantys medžių lapai ir pirmosios šalnos… Ruduo Veliuonoje – tai dar viena „Veliuonos novelė“. Tokiais žodžiais rašytoja, Veliuonos bibliotekininkė Violeta Šoblinskaitė pradėjo tradicinį renginį. Apie jį ir kalbinome Violetą – šio literatūrinio renginio, įvykusio rugsėjo 28 d., organizatorę.
Šių metų „Veliuonos novelę“ pavadinote „Lietuva – kaimynų ir bičiulių apsupty“. Kodėl?
Ypatingi metai – ypatinga novelė. Lietuva švenčia Nepriklausomybės šimtmetį, mes švenčiame Novelę. O kokia šventė – be draugų, be kaimynų? Norėjosi šiek tiek pakeisti renginio „formatą“, kad literatūros skaitymai labiau įstrigtų veliuoniškių atmintyje. Todėl nutariau šiemet pasikviesti lietuvių rašytojų, puikiai mokančių užsienio kalbas ir verčiančių iš jų. Juoba kad turime Lietuvoje gražaus sambūrio – „Magnus Ducatus Poesis“ („Poezijos Didžioji Kunigaikštystė“) atstovų.
Priminkime skaitytojams, kas yra „Magnus Ducatus Poesis“?
Tai Vidurio Europos tautų – lietuvių, baltarusių, latvių (ir latgalių), lenkų, rusų, jau minėtų ukrainų bei kitų – poetų ir poezijos vertėjų, muzikų, dailininkų, visų poezijai artimų menininkų bendrija, kuriama siejant save su estetinėmis bei etninėmis vertybėmis. Smagu, kad kolegos palaikė sumanymą.
Pas mus atvyko net trys šio sambūrio dalyviai: Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė, veliuoniškiams puikiai pažįstama autorė, Petro Cvirkos premijos laureatė, verčianti iš lenkų kalbos, Birutė Jonuškaitė, Nacionalinės premijos ir Baltijos Asamblėjos premijų laureatas, mokantis ukrainų ir latvių kalbas, poetas Vladas Braziūnas, kurį galėtume vadinti šios kunigaikštystės pirmuoju kunigaikščiu, taip pat – Vytas Dekšnys, poetas, filosofijos daktaras, Jaunojo Jotvingio premijos laureatas, kuris verčia poeziją, prozą, eseistiką, publicistiką, humanitarinių mokslų literatūrą daugiausia iš lenkų kalbos, taip pat iš ukrainų, baltarusių ir kitų Rytų bei Vidurio Europos kalbų.
Iš Kauno atvyko „Nemuno“ žurnalo vyriausioji redaktorė, poetė, šių metų Bernardo Brazdžionio literatūros premijos laureatė, apdovanota už puikią poezijos knygą „Patria“, puikiai šnekanti dar ir latviškai, Erika Drungytė.
Kokias noveles išgirdo veliuoniškiai ir renginio svečiai?
Kadangi tikrai nuoširdi bičiulystė sieja Lietuvą ir Ukrainą, klausėmės Vlado Braziūno išversto garsaus ir pripažinto 58-erių metų rašytojo Jurijaus Andruchovičiaus teksto „Kaip mes užmušėm Petrą“. Vladas sakė, kad prie šios novelės jį patraukė ir pats autorius, ir netikėta „lietuviška“ tema. Tačiau verčiant pasirodė, jog paprastas paprasto audinio tekstas nėra toks paprastas…
Kita nuoširdi Lietuvos bičiulė – Gruzija, kurią jau galime oficialiai vadinti Sakartvelu, kaip savo šalį vadina ir patys kartvelai. Šių metų liepą Sakartvelas iškilmingai paminėjo literatūros klasiko Nodaro Dumbadzės 90-metį. Pristačiau šį autorių lietuvių skaitytojams kultūros leidiniuose „Metai“, „Nemunas“, „Naujoji Romuva“. Veliuoniškiai ir Veliuonos svečiai išgirdo kiek sutrumpintą Nodaro Dumbadzės novelę „Chazarula“ – toks buvo aprašytos obels vardas.
Lenkų novelistikai atstovavo Januszas Rudnickis (g. 1956) – prozininkas, eseistas. Už veiklą „Solidarume“ buvo internuotas. 1983 m. emigravo į Hamburgą, ten studijavo slavistiką ir germanistiką. 2015 metais grįžo į Lenkiją. Nuolatinis žinomo literatūrinio mėnraščio „Twórczość“ („Kūryba“) autorius. Yra išleidęs vienuolika prozos rinkinių. Janušą Rodnickį vertė ir mums pristatė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė, puiki prozininkė Birutė Jonuškaitė.
Erika Drungytė perskaitė labai nuotaikingą Mario Bėrzinio novelę „Gūtenmorgenas ir deminutyvas“. Šis autorius (g. 1962) gyvena ir dirba Rygoje. Jo specialybė – pramoninė ekonomika. Literatūra susidomėjo bei rašyti pradėjo sulaukęs 40-ies. Iki tol dirbo virėju, prekybos inspektoriumi, meteorologu, sporto metodologu, dažytoju, prekių žinovu. Nuo 1993 m. darbuojasi Latvijos Respublikos ekonomikos ministerijoje. Jis buvo pirmasis Latvijos kultūros kapitalo fondo direktorius. Yra apdovanotas įvairiomis premijomis už dramaturgiją, prozos kūrinius bei kūrybą vaikams. Pagal jo apsakymą „Gūtenmorgenas ir laiko mašina“ 2009 m. sukurtas trumpametražis filmas tokiu pačiu pavadinimu, o 2016 m. – televizijos filmas „Gūtenmorgenas ir vienkiemis“.
Poetas Vladas Dekšnys skaitė Pavalą Kasciukevičių. Kasciukevičius gimė 1979 m. Minske, dešimt metų gyveno Izraelyje, Tel Avivo akademinėje kolegijoje baigė psichologijos studijas. 2008 m. sugrįžo į Baltarusiją. Išleido dvi apsakymų knygas, už antrąją „Baltarusijos nepagrindinių sporto šakų rinktinė“ (2012) pelnė prestižinę Jerzio Giedroycio premiją. 2016 m. išleistas jo romanas „Babarozos planas“. Išvertė JAV ir Izraelio autorių prozos, tarp jų Kurto Voneguto, Kereto, Efraimo Kišono kūrinių.
O Gasparas Aleksa pasirinko sibiriečio, Novosibirske gyvenančio žurnalisto Andrėjaus Podistovo, Rusijos rašytojų sąjungos nario (g. 1957) kūrinį.
Visos novelės skirtingos, bet visos buvo įdomios, kai kurios privertė susirinkusiuosius nusišypsoti ar net nusikvatoti.
Fotoaparatai užfiksavo, kad šioje „Veliuonos novelėje“ buvo netgi šokama…
Tikrai taip. Šiemet pasitikti šventę mums padėjo, o ir visą pavakarį gražiai talkino jaunieji akordeono virtuozai Viktorija ir Milda Šimoliūnaitės, Jonė Valuckytė, Gabrielius Jacevičius iš Kauno rajono Batniavos mokyklos-daugiafunkcio centro. Ansambliui vadovauja Regina Aleknienė. Scenoje skambėjo Žeraro Žarerdero, Kamilerio, Pietro Frosinio, Gerardo Rodrigeso, Johano Bramso kūriniai, taip pat – žydų liaudies šokis.
Kai ansamblis užgrojo tango, vakarą kartu su manimi vedęs rašytojas Gasparas Aleksa neištvėrė ir išvedė šokti kultūros centro direktorę Violetą Andrikaitienę, o jų pavyzdžiu pasekė svečiai iš Kelmės ir Kauno – poetas Viktoras Gulbinas bei literatūrologė Kristina Poderytė.
Svečiai išlydėti, Novelė baigėsi, tačiau užsiminėte, kad mintyse – jau kitų metų „Veliuonos novelės“ scenarijus…
Na, apie scenarijų kalbėti dar ankstoka, tačiau minčių yra… Kitais metais – patinka tai kam ar nepatinka – minėsime Petro Cvirkos 110-ąsias gimimo metines, taip pat – Šarūno Šimulyno 80-metį. Ta proga mudu su Gasparu ketiname atgaivinti mokinių rašinio konkursą, kurio laimėtojui įteikiamas ,,Sidabro obuolys“, taip pat tikimės sulauksią trečiojo Šarūno Šimulyno premijos laureato. Iki šiol premijos rėmėja buvo Lietuvos Respublikos Seimo narė Dalia Teišerskytė. Tačiau dabar ji tokių galimybių nebeturi, tad tikimės, kad idėją palaikys Jurbarko rajono savivaldybės taryba.
Juk „Veliuonos novelės“ nebūtų be Jurbarko rajono savivaldybės, be Veliuonos seniūnijos ir bendruomenės palaikymo, be Jurbarko viešosios bibliotekos indėlio rengiant šią šventę. Esu dėkinginga bibliotekos direktorei Rasidai Kalinauskienei už nuolatinę pagalbą, rajono merui Skirmantui Mockevičiui, kuris net ir labiausiai užimtas randa laiko pagerbti mūsų svečius ir dalyvauti Novelėje, Veliuonos seniūnui Egidijui Mikštai ir bendruomenės pirmininkei Daivai Jurevičienei, kurie pasirūpina kaimiškomis gėrybėmis apdovanoti mūsų svečius, Nagliui Mačėnui, giedančiam per šv. Mišias, ir klebonui Šarūnui Leskauskui, tas Mišias aukojančiam, Naglio žmonai Redai Mačėnienei, kuri negaili kvapniųjų ,,Veliuonos muilinyčios“ gaminių, ir mūsų gėlininkei Ingridai Boguckienei, kurios puokštės džiugina akį, taip pat – Veliuonos kultūros centro kolektyvui ir direktorei Violetai Andrikaitienei, su kuria puikiai sutariame ir gražiai bendradarbiaujame.
Trumpai drūtai tariant, Veliuonos novelė turi daug bičiulių ir palaikytojų, o tai labai svarbu.
Lieka pridurti, jog kitais metais į Novelę planuojame rinktis bent dviem savaitėmis anksčiau, kol gamta dar nėra tokia rūsti, kad nebešaldytume savo svečių ir parodytume jiems vis dar žydinčią, gražią Veliuoną.
Danutė Karopčikienė
