Sausio 9 d. Jurbarko kultūros centro jaunimo liaudiškų šokių kolektyvas „Nemunėlis“ keliavo į žiemiškoje Klaipėdoje vykusį buvusio kolektyvo nario, dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto choreografijos studento Arno Sluoksnaičio Šokio katedros tautinių šokių kompozicijos egzaminą.
Kvietė draugus
Trečius metus akademijoje studijuojantis Arnas egzaminui pastatė šokį „Teka vingiais Nemunėlis“ (Aro Žvirblio muzika, Jurgio Baltrušaičio žodžiai), kurį nuostabiai išpildė „Nemunėlio“ jaunimas. „Kadangi esu kilęs iš Jurbarko, o studijų metu mums reikia kurti kompozicijas, daryti kūrybinius darbus, pasirinkau muziką apie Nemunėlį – apie tai, kaip jis teka, kaip juda. Ir tada atėjo mintis: reikia pabandyti parvažiuoti namo, pas buvusią vadovę Jolantą Telišauskienę, ir tą šokį pastatyti su „Nemunėliu‘“, – pasakoja Arnas.
Kuratorius prof. Irmantas Mačiulskis sumanymui pritarė, tad Arnas Jurbarko kultūros centro kolektyvą pakvietė atvažiuoti į akademiją. „Buvo ir sentimentų, nes ir pati vadovė Jolanta yra baigusi šią akademiją“, – sako jis.
Arnas džiaugiasi, kad „Nemunėlio“ šokėjai į pasiūlymą reagavo taip pat džiugiai. „Nemunėlio“ norėjau dėl to, kad jame yra aštuonios poros. Tai leido man kuriant šokį naudoti didesnį brėžinį. Išsakiau visas šias idėjas, ir jie iškart sutiko. Mačiau, kad ir patys degė. Jiems tai buvo nauja patirtis – didelė sudėtis, masinė kompozicija“, – sako Arnas.
Egzaminas praėjo sklandžiai, o pats šokis buvo toks gražus, kad tikimasi, jog jis papildys „Nemunėlio“ repertuarą. „Kiek žinau, tai vadovė Jolanta ruošia programą Šeimos dienai ir į ją ketina įtraukti šitą šokį“, – džiaugiasi Arnas.
Kelias į šokį
Į pirmąsias repeticijas dar mažą Arną atvedė mama. „Prisimenu, blioviau, nes nenorėjau. Po to lankiau dar šiek tiek dziudo treniruotes, o septintoje klasėje man vėl pasiūlė ateiti šokti, tik šįkart į liaudiškus šokius. O man visada patiko liaudiška muzika. Atėjau kartą, antrą – ir likau. Negąsdino manęs ir griežta vadovė. Ji formavo mano požiūrį į šokį. Jeigu eini – turi daryti rimtai. Tai nėra tik pasišokimas“, – prisimena Arnas.
Šalia šokių repeticijų, pasirodymų, įvairių konkursų ir kelionių su kolektyvu, jis rasdavo laiko kitoms veikloms. Buvo aktyvus projektų dalyvis, mokyklos tarybos pirmininkas ir vienas iš jaunimo grupės „Prieštaktis“ įkūrėjų bei vadovų.
Arnas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete pasirinko choreografiją. „Man pačiam šis pasirinkimas pradžioje buvo netikėtas. Net 11 klasėje aš negalvojau, kad būsiu choreografas. Mintys sukosi apie renginius, vadybą, kažką organizacinio“, – pasakoja jis.
Tik prasidėjus dvyliktai klasei pradėjo galvoti apie choreografijos studijas. „Pasakyčiau, kad norėjau tiesiog išbandyti save. Ir taip įstojau. Ir dar į nemokamą vietą. Tada supratau, kad esu savo vietoje“, – šypsosi Arnas.
Dar šokdamas „Nemunėlyje“, jis dalyvavo kito jurbarkiečio – Mato Stirbio – baigiamojo diplominio darbo programoje, o Mato pavyzdys turėjo įtakos Arno pasirinkimui. „Visada, kai matai pažįstamą žmogų dirbant tą darbą, jis tave užkrečia“, – sako jis.
Pirmieji metai akademijoje nebuvo lengvi. „Pradžia buvo labai sunki. Neturėjau klasikinio šokio pagrindų. Šiuolaikinis šokis irgi nebuvo „prie širdies“. Buvo momentų, kai galvojau: kur aš papuoliau? Bet pripranti. Kaip sako profesorius – yra dalykų, kurių negali pakeisti, turi prie jų prisitaikyti“, – prisimena Arnas. Dabar jis jau turi savo diplominio darbo viziją – valandos trukmės koncertą.
Menas įkvėpti kitus
Viena naujausių Arno veiklų – trenerio darbas vaikų šokių studijoje „Šokime kartu“ ir suburtas liaudiškų šokių kolektyvas Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centre. „Ateiti į centrą labai bijojau dėl visuomenėje vyraujančių stereotipų, kad profesinėse mokyklose niekam niekas neįdomu. Ir buvau maloniai nustebintas. Sutikau labai įdomių ir šokti norinčių jaunų žmonių. Šiandien turiu šešias poras. Iki pilno kolektyvo trūksta dar dviejų, bet mes puikiai dirbame“, – pasakoja A. Sluoksnaitis.
Arnas įsitikinęs, kad bet kuris vaikas gali būti sudomintas šokiu, jei randi tinkamą įkvėpėją: „Jeigu randi, kas juos uždega, visi gali šokti“, – tvirtina jis.
Šią vasarą, po dešimties metų pertraukos, sugrįžtančią Moksleivių dainų šventę Arnas sieja su savo veikla. Nors tikėtis, kad jo vadovaujamas kolektyvas jau pateks tarp dalyvių būtų per drąsu, bet nė kiek neabejoja, kad ten tikrai bus.
studijuoti choreografiją Arnas apsisprendė
tik dvyliktoje klasėje.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
