Prieš tris dešimtmečius duris atvėrė Jurbarko trečioji vidurinė mokykla – nauja ir moderni, kurioje turėjo sutilpti sparčiai tuo metu augusi miesto mokinių bendruomenė. Per šiuos metus mokykla ne kartą keitė pavadinimą ir statusą, prisitaikydama prie švietimo reformų ir rajono poreikių. Rugsėjo 26 d. minint jos 30-metį ir kartu pasitinkant Tarptautinę mokytojų dieną, mokyklos bendruomenė atsigręžė į praeitį ir dėliojo mintis apie šiandieną.
Su jauduliu
Jurbarko Vytauto Didžiojo pagrindinė mokykla – jauniausia rajono švietimo įstaiga. 1989-aisiais miestas ryžosi ambicingam žingsniui – statyti naują mokyklą, nes dvi esamos vidurinės nebetalpino visų mokinių. Planas skambėjo drąsiai: per pusantrų metų atverti mokyklos duris. Tačiau statybos užsitęsė, ir tik 1995-ųjų rugsėjį pirmieji mokiniai žengė į naujas klases. Po metų baigta sporto salė, o 1999 m. rudenį ir tarptautinius standartus atitinkantis stadionas. Tų pačių metų gegužę mokyklai suteiktas Vytauto Didžiojo vardas.
2012-aisiais ji tapo pagrindine mokykla, orientuota į pradinį ir pagrindinį ugdymą, 2018 m. įgijo progimnazijos statusą, o pernai vėl tapo pagrindine su dviem – Smalininkų ir Viešvilės – skyriais.
Kintant statusams, keitėsi ir pati bendruomenė – mokiniai, mokytojai, jų santykiai, požiūriai. Švenčiant mokyklos jubiliejų, įdomiausia išgirsti tuos, kurie kartu su mokykla augo, subrendo, išgyveno įvairias permainas – nuo statybų dulkių iki šiuolaikiškų laboratorijų.
„Puikiai pamenu tą dieną, kai įžengėme į naują mokyklą – kolektyvas buvo jaunas, visi su didžiuliu džiaugsmu ir energija. Atrodė, galime kalnus nuversti. Statybos dar tęsėsi, aplink – triukšmas, dulkių debesys, bet mokytojų entuziazmas buvo stipresnis už visas kliūtis“, – šypsodamasi prisimena biologijos mokytoja Rita Lazdauskienė.
Su šypsena veide savo darbo pradžią prisimena ir matematikos mokytoja Vida Dobilienė. „Iki tol dirbau pavaduotoja tuometėje antrojoje vidurinėje, bet norėjau būti mokytoja, o ne administracijos dalimi. Su kolege nuėjome pas direktorių Viljamą Bakšį prašytis darbo – lietuvių ir matematikos mokytojomis. Jis tuomet juokavo, kad ne kiekvieną dieną pavaduotojos ateina prašyti mokytojo darbo. Kai pakvietė į salę ir pasakė, kad dirbsime naujoje mokykloje, pajutome – tai naujas etapas“, – prisimena V. Dobilienė.
Abi pedagogės mena laikotarpį, kai mokinių skaičius viršijo tūkstantį. Tuometėje antrojoje vidurinėje kelerius metus buvo mokomasi dviem pamainomis, o šioje naujoje mokykloje klasių komplektai siekė keturis ar net penkis. „Dabar tas skaičius atrodo milžiniškas, bet vaikai jautėsi gerai. Tarp vyresniųjų ir mažesniųjų buvo savotiškas ritmas, kuris padėjo visiems įsilieti į bendruomenę“, – sako R. Lazdauskienė.
Pokyčiai ir džiugina, ir įspėja
Abi mokytojos sutaria, kad darbas mokykloje niekada nesibaigdavo vien tik pamokomis. „Mūsų tikslas visada buvo ne tik mokyti, bet ir formuoti vaikų atsakomybę, požiūrį į mokslą. Anksčiau vaikai labai noriai įsitraukdavo į įvairias veiklas – patys organizuodavo renginius, šokius, spektaklius, ieškodavo idėjų, semdavosi įkvėpimo iš vyresniųjų, mokydavosi vieni iš kitų. Tai buvo natūralus kūrybiškumo ir iniciatyvos ugdymas. Pamenu, kaip per renginius prie garso aparatūros stovėdavo „mažiukai“ ir mokėsi su viltimi kažkada perimti šį darbą“, – prisimena R. Lazdauskienė.
Dabar tokio entuziazmo pedagogės pasigenda. Telefonai ir kompiuteriai užgožė vaikų norą patiems kurti. Užuot sėmęsi idėjų ir jas pritaikę savaip, dauguma renkasi jau paruoštą turinį – peržiūri, paspaudžia „patinka“ ir viskas. „Nebelieka to proceso, kai gimsta originalios mintys, kai vaikas pats planuoja, derina, ieško. Tai liūdina, nes būtent iš tokių patirčių formuojasi iniciatyvumas, atsakomybė, savarankiškumas“, – atvirauja R. Lazdauskienė.
Vis dėlto, net ir šiandien, mokykla ieško būdų, kaip vaikus įtraukti. Vienas ryškiausių pavyzdžių – naujosios „Tūkstantmečio mokyklos II“ projekto metu įrengtos laboratorijos. Pasak mokytojų, jos vaikams tampa tarsi desertas po įprastų pamokų – vieta, kur galima ne tik stebėti, bet ir pačiupinėti, patirti, eksperimentuoti. „Dabar visi – nuo miesto iki kaimo – turi vienodas galimybes dirbti su tikrais prietaisais, ir tai suvienodina sąlygas praktiniams darbams“, – džiaugiasi biologijos mokytoja.
Pasak ilgametės mokytojos V. Dobilienės, per tris dešimtmečius pasikeitė ne tik programos ar vadovėliai, bet ir pats mokinių santykis su mokslu. „Anksčiau prieš kontrolinius koridoriuose tvyrojo šurmulys – vaikai kartodavosi formules, ieškodavo vieni kitų pagalbos. Dabar tokio jaudulio beveik nebematau – atsipalaidavę, ramūs, tarsi viskas savaime įvyks“, – pastebi mokytoja.
Ji sako, kad konkurencijos sumažėjimas turi ir pliusų, ir minusų. „Tie, kurie mokosi labai gerai, kartais jaučiasi nejaukiai tarp klasės draugų, nes dauguma matematikoje vidutiniokai arba silpnesni“, – teigia V. Dobilienė.
Rita Lazdauskienė pritaria, jog klasėse, kur mokslas laikomas prioritetu, tvyro kitokia atmosfera – natūralus noras pasiekti daugiau. „Bet yra ir tokių, kurie tingi, ir tuomet pasijuokia iš stropesnių. Vaikams reikia atsakomybės, vidinės motyvacijos, kad galėtų siekti savo tikslų. Tie, kurie turi šias savybes, nepasiduoda aplinkos spaudimui ir pasiekia aukštų rezultatų“, – pabrėžia pedagogė.
Diskusijai apie motyvaciją įsibėgėjus, prie pokalbio prisijungia dar viena ilgametė mokyklos pedagogė – fizinio lavinimo mokytoja Laimutė Stanienė. „Anuomet mokiniai turėjo daugiau noro sportuoti. Rinkosi nuo krepšinio iki lengvosios atletikos, bėgdavo į treniruotes po pamokų, patys ateidavo į užsiėmimus norėdami išbandyti save“, – prisimena mokytoja.
Pasak L. Stanienės, situaciją pakeitė ne tik technologijos, bet ir atsiradusios naujos galimybės. „Vieni vaikai šiandien tikrai praleidžia daugiau laiko prie kompiuterio, tačiau yra ir tokių, kurie išlieka motyvuoti – aktyviai dalyvauja įvairiuose sportiniuose užsiėmimuose. Tik skirtumas tas, kad turėdami tėvų palaikymą ir finansines galimybes, jie dažnai renkasi privačius sporto klubus“, – pasakoja mokytoja.
Dar viena šiuolaikinė problema, anot jos, – elektriniai paspirtukai ir kitos panašios transporto priemonės. Jos leidžia greitai ir patogiai pasiekti norimą atstumą, tačiau kartu „atima“ iš vaikų kasdienį judėjimą, kuris anksčiau buvo savaime suprantamas.
Apie atvirą kelią
„Reforma dar nesibaigė, bet tikiu, kad bus užbaigta. Programas peržiūrės, bet vadovėliai, greičiausiai, liks tie patys“, – prognozuoja V. Dobilienė.
Kalbėdamos apie ateities mokyklą, mokytojos nevengia paliesti ir jautriausios temos – vertinimo bei egzaminų sistemos. Jų nuomone, šiandien dažnai per daug dėmesio skiriama balams, kartelėms ir procentams, o ne pačiam žmogui bei jo gebėjimams. „Reikia sau aiškiai atsakyti, kam mes ruošiam vaiką – gyvenimui, aukštajam mokslui ar egzaminui? Nes dabar atrodo, kad didžioji dalis pastangų nukreipta būtent į pasiruošimą egzaminams“, – sako mokytojos.
Jų įsitikinimu, baigti mokyklą turėtų būti galima gavus galutinį įvertinimą, liudijantį, jog žmogus mokėsi ir pasiekė tam tikrą brandos lygį. O tolesnius kelius turėtų nulemti specializuoti stojamieji egzaminai pagal pasirinktą sritį – būtent jie parodys, ar jaunuolis tinkamas studijuoti vieną ar kitą dalyką. „Kaip pasiruošei, taip ir turi. Svarbiausia neužkirsti galimybių: jei nori, gali perlaikyti, jei reikia – bandyti dar kartą. Bet kelias į priekį turi likti atviras“, – pabrėžia pedagogės.
šviesos inform.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
