Sąmokslo teorijos pastaraisiais metais išprovokavo protestus, riaušes, skatino paniką dėl skiepų ir karantino, o kartais pasigirsdavo ir iš Seimo tribūnos. Lietuvoje pasirodo pirmieji moksliniai tyrimai, skirti šiam reiškiniui – vieno jų autorius, Kauno technologijos universiteto dėstytojas Ainius Lašas sako, kad kai kuriomis sąmokslo teorijomis tiki net 70 proc. gyventojų. Tyrimo bendraautoriai – KTU mokslininkai Ignas Kalpokas ir Arvydas Grišinas.
Tiki daugiau nei kas trečias
– Tikriausiai tokio tyrimo imtis jus paskatino pandemija? – pasiteiravome Ainiaus Lašo.
– Man šis reiškinys įdomus iš principo, žiūrėjome į sąmokslo teorijas ne tik iš pandeminės perspektyvos, arba ne tik į tas sąmokslo teorijas, nes jų yra įvairiausių. Tikrinome 20 skirtingų teiginių, bent keli iš jų buvo susiję su pandemija, o kiti – apie Sovietų Sąjungos žlugimą, požiūrį į JAV, žydus, kai kurias tradicines sąmokslo teorijas.
– Gal galite pasakyti kelis pavyzdžius, kurios sąmokslo teorijos Lietuvoje paplitusios labiausiai?
– Populiarios paprastai yra abstraktesnės, pavyzdžiui, kad esą visa politika realybėje yra tik lėlių teatras, kur viskas tampoma už virvučių. Toks pasaulėvaizdis, kur kažkas viską kontroliuoja. Ne tokia populiari, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo CŽV darbas, labiau nišinė sąmokslo teorija, bet ją kartais platina su Rusija susiję kanalai.
Mes išbandėme visą spektrą, pavyzdžiui, [teiginį], kad Lietuvą nuo Nepriklausomybės pradžios valdo vadinamasis Landsbergių klanas. Tai tokia rezonuojanti sąmokslo teorija.
Vytautas Landsbergis / E. Blaževič/LRT nuotr.
– Kiek Lietuvos gyventojų tiki tokiais teiginiais?
– 40 procentų yra visų teiginių pasitikėjimo vidurkis. Kaip ir minėjau, abstraktesnius teiginius gali paremti iki 70 proc. žmonių, pavyzdžiui, kalbant apie apie lėlių teatrą, kuriame viskas tampoma už virvučių, – šis įsivaizdavimas yra daug populiaresnis. Arba kad Lietuvą valdo politiniai klanai, kuriems nerūpi paprastų žmonių gerovė – tai toks ribinis teiginys, galima sakyti, kad jis turi konspiracinių atspalvių, jį gali paremti iki 70 proc. žmonių.
Kalbant apie nišinius, keistesnius teiginius, pavyzdžiui, kad Izraelis netiesiogiai veikia Lietuvos užsienio politiką, kur reikėtų žiūrėti iš antisemitizmo perspektyvos, ta parama tikrai bus mažesnė, 15 ar 10 procentų.
Sąmokslo teorijų palydovas – nusivylimas
– Jūsų tyrimas ieško ryšių, bando atsakyti, kokios gyvenimo aplinkybės lemia, kad žmonės tiki sąmokslo teorijomis. Kurie ryšiai yra stipriausi, o kas visai nepasitvirtino?
– Mes paėmėme bendrą visų konspiracinių teiginių vidurkį <…> Su juo siejasi, jei taip bendrai pradėtume, distopinis mąstymas, realybės matymas kaip pakankamai liūdnos ir nerimą keliančios. Su tuo siejasi nepasitikėjimas politinėmis institucijomis, ES, NATO, didžiausiomis žiniasklaidos priemonėmis.
Aiškiai susijęs ir, pavadinkime, ezoteriškas, magiškas, okultinis mąstymas, kai žmonėms atrodo, kad horoskopai kažką reiškia, kad yra pranašiški sapnai, kad telepatikškai galima perduoti mintis ir panašiai. Toks magiškas mąstymas puikiai susikalba su konspiraciniu mąstymu, kad kažkas daro mums įtaką.
Lietuvos šeimų sąjūdžio mitingas Katedros aikštėje / E. Blaževič/LRT nuotr.
Kitas veiksnys, kurį galima išskirti, yra nepasitenkinimas nepriklausomybės laikotarpiu ir romantizuotas žiūrėjimas į sovietinį laikotarpį. Jei esi nepatenkintas dabar arba matai, kad Lietuva eina neteisinga kryptimi, neišnaudojo nepriklausomybės laikotarpio gerovei sukurti, tu turi tam tikrų simpatijų ankstesniam laikotarpiui. Ta distopija maitina sąmokslo teorijas, o sąmokslo teorijos savo atžvilgiu maitina distopiją.
Vienas įdomesnių dalykų, kuris pasiteisino, – bendras užtikrintumas (angiškai general confidence) Tai požiūris į ateitį, mokslininkai žiūri, ar žmonės ateitį vertina optimistiškiau, ar pesimistiškiau už dabartį. Ta pesimistinė gaidelė šiuo atveju irgi yra ir ji koreliuoja su sąmokslo teorijomis.
Sudėjus šią visumą, atsiranda uždaras pasaulėvaizdis, kuriame visas nerimas paaiškinamas sąmokslo teorijomis, o sąmokslo teorijos maitina nerimą. Susidaro toks uždaras ratas, kuriame žmonės gyvena ir įsivaizduoja, kad Lietuvoje yra pakankamai blogai, o kažkas už užuolaidos visus kontroliuoja.
Ainius Lašas / J. Kalinsko/BNS nuotr.
– Tai tikėjimas sąmokslo teorijomis nėra paaiškinamas amžiumi, išsilavinimu, gyvenamąja vieta?
– Žiūrėjome ir į daugelį sociodemografinių veiksnių, ir į nemažą skaičių psichologinių veiksnių. Dauguma jų arba visiškai nepasiteisino, arba jų paaiškinamumas yra labai mažas. Pavyzdžiui, atskirais atvejais kaimo žmonės mažiau linkę tikėti konspiracinėmis teorijomis, bet tie efektai tokie maži, kad jie neturi didesnės prasmės, matome, kad paaiškina, pavyzdžiui, 1 procentą viso pagrindinio tyrimo objekto <…>. Tikrinome ir pajamas bei požiūrį į pajamas, ar pakanka pajamų žmogaus požiūriu. Tas suvokimas koreliuoja ir paaiškina tikėjimą sąmokslo teorijomis, bet kai sudedame daugiau veiksnių, efektas „išsiplauna“.
Mus nustebino tai, kad psichologiniai veiksniai, kuriuos daug kas mini tarptautinėje literatūroje, pavyzdžiui, paranojinės mintys, nerimas, pyktis, narcisizmas, kai įdedame daugiau veiksnių, „išsiplauna“. Taigi, jie labai silpni arba labai priklauso nuo kitų veiksnių ir dėl to neturi stipraus atskiro efekto.
– Kaip Lietuvą galima palyginti su kitomis valstybėmis?
– Iš principo tas mentalitetas yra toks pats. Mūsų nostalgija sovietiniam laikotarpiui yra regiono specifika, JAV to nėra, bet kitur žmonės su nostalgija žvelgs į kitą laikotarpį, o su nerimu – į dabartį.
Motyvai yra panašūs, distopinis mąstymas yra labai panašus. Gal psichologiniai veiksniai Lietuvoje taip stipriai neveikia, bet visi jie rodo tą pačią kryptį – žmogaus nepasitenkinimą dabartimi, nerimą dėl dabarties, savo šalies ir paaiškinimų ieškojimą. Tai yra konstanta, o sąmokslo teorijos kalba taip: realybė yra blogesnė, nei tu manai, kažko nežinai arba dauguma nežino, o už uždarų durų George‘as Sorošas gamina vakcinas ir visus nunuodys. Pas mus gali būti vienos pavardės, tarkime, Landsbergis, kitur – kitos.
Apie tai galime kalbėti kaip apie ribinį fenomeną, bet vadiname tai informaciniu pažeidžiamumu. Sąmokslo teorijos yra informacinio pažeidžiamumo dalis, šia prasme pažeidžiami esame visi. Kada mes, kai girdime teiginį, galime sakyti, kad turime visą informaciją ir galime pasakyti: taip, tikrai buvo vienaip ar kitaip? Dažnu atveju to užtikrintumo nėra <…>
Lietuvos šeimų sąjūdžio mitingas Katedros aikštėje / E. Blaževič/LRT nuotr.
Susidaro uždaras ratas
– Norėtųsi rasti kokį nors priežastinį ryšį: ar tai žmogus nepasitiki politika, žiniasklaida, partijomis ir dėl to mano, kad Lietuvą valdo blogio jėgos, ar atvirkščiai? Kaip suprasti šį procesą?
– Aš jį suprantu kaip uždarą ratą. Tai yra tik koreliacija, tai nėra priežastingumas, jo nenustatėme <…> Bet jei apie šį fenomeną mąstytume logiškai, tai yra tam tikra socializacija, kuri vyko ilgą laiką. Negali pasakyti, kad išgirdau sąmokslo teoriją, ji pasirodė teisinga ir aš ja tikiu. Greičiausiai iki to laiko irgi turėjau priežastį nepasitikėti, man ją kas nors davė arba radau pats, ji ką nors paaiškino ir dar labiau sustiprino nepasitikėjimą. Dėl to, kad nepasitikiu dar labiau, ieškau daugiau papildomų paaiškinimų, randu kitą sąmokslo teoriją, ji dar labiau sustiprina [įsitikinimus].
– Kas tuomet situaciją Lietuvoje galėtų keisti į geresnę pusę, jei matome, kad nei švietimas, nei gerovės augimas nepadeda netikėti sąmokslo teorijomis? Kitaip sakant, ką daryti?
– Mes to netyrėme, bet rekomendacijas, mūsų supratimu, pateikėme. Sąmokslo teorijos visada buvo su mumis, tai nėra naujas fenomenas. Gal jį į pažiūrėjome naujai COVID-19 pandemijos kontekste, bet iš esmės yra taip – kol egzistavo žmonija, tol buvo ir sąmokslo teorijų.
Klasikiniai antropologiniai tyrimai buvo daryti jau seniai, pavyzdžiui, gentyse atsirandantys supratimai, kas lemia žmonių gyvenimą, nužiūri, to yra ir lietuvių mitologijoje ir tradicijose, pavyzdžiui, manymas, kad vaiką gali nužiūrėti bloga akis. Tokie prietarai gali transformuotis į sąmokslo teorijas. Todėl nemanau, kad jų sugebėsime atsisakyti ar kaip nors išgyvendinti iš aplinkos.
Galiausiai, sąmokslai kartais vyksta, ir dėl to negalima visiškai paneigti, kad politikai arba žmonės galios pozicijoje nenori manipuliuoti, tik daugeliu atvejų situacija yra gerokai sudėtingesnė.
Lietuvos šeimų sąjūdžio mitingas Katedros aikštėje / E. Blaževič/LRT nuotr.
Nemanau, kad visuomenę kaip nors išgydysime ar kaip nors reikėtų ją gydyti, bet manau, kad reikėtų atviresnės diskusijos. Jos ateina su tam tikra rizika, bet manau, kad reikia diskutuoti apie dalykus, kuriuos mes kartais nustumiame į tamsų užkaborį ir sakome: apie tai nekalbėkime, tai yra marginalai <…>
Kartais nenorima kalbėti apie tai, kad ir politikai kažkuo piktnaudžiauja, arba kad yra problemų. Atviresnė diskusija padėtų, leistų normalizuoti tą diskursą ir jo analizę. Neturime sakyti, kad Landsbergių klanas valdo Lietuvą nuo Nepriklausomybės pradžios, bet pažiūrėkime į tai. O kai valdė Algirdas Brazauskas, ar jis taip pat buvo Landsbergis? Tos diskusijos apie politinį elitą reikalingos. Ar jis panašus, ar skiriasi? Kuo socialdemokratai skyrėsi nuo konservatorių, o kuo buvo panašūs? Ir taip toliau. Manau, kad tas temas reikia nagrinėti, atrasti grūdą tiesos ir identifikuoti dalykus, kurie yra tiesiog nesąmonės.
Horoskopai / Pexels nuotr.
– Įdomu, kiek procentų Lietuvos gyventojų tiki horoskopais, ezoterika?
– Su teiginiu, kad horoskopai padeda geriau suprasti save ir kitus, greičiau sutinka 15 procentų, visiškai sutinka 5 procentai. Vadinasi, 20 procentų sutinka, o nei sutinka, nei nesutinka 35 procentai. Abejojančių yra dauguma: greičiau nesutinka 24 procentai, visiškai nesutinka 22 procentai.
Tai nėra labai didelis procentas, bet yra kitas teiginys: ar sutinkate, kad sapnai nuspėja ateitį. Procentas čia jau didesnis: 35 procentai arba sutinka, arba visiškai sutinka. Visiškai nesutinka 12 procentų, greičiau nesutinka 21 procentas. Čia jau matome net tam tikrą polinkį į pranašiškus sapnus.
Bet, tarkime, su posakiu „Nuo likimo nepabėgsi“, kuris reiškia, kad viskas suplanuota, kad yra jėgos, kurios nulėmė likimą, žingsnius, dauguma gyventojų sutinka – 22 procentai visiškai sutinka, o 35 procentai greičiau sutinka. Sudėjus kartu, tai jau 57 procentai <…> Didelė dalis žmonių mano, kad jų gyvenimas kažkieno nulemtas, žvaigždžių ar dar ko nors. Fatalizmas šiuo atveju akivaizdus, gal svarbiausia čia ne horoskopai, bet bendra perspektyva, kuri siejasi su sąmokslo teorijomis.
– O kiek gyventojų, kaip sakėte, žvelgia į ateitį pesimistiškai, mano, kad pasaulyje tik blogiau?
– Tai matavome ne vienu teiginiu, bet, tarkime, su tuo, kad ateityje bus dar daugiau nelaimingų įvykių ir katastrofų, nei buvo praeityje, visiškai sutinka 16 procentų, greičiau sutinka 46 procentai. Vadinasi, dauguma lietuvių mano, kad ateitis bus liūdnesnė, nei dabartis, bus daugiau nelaimių, perspektyva yra pesimistinė. Su tuo nesutinka tik 10 procentų. Mūsų perspektyva ateičiai yra nelabai linksma.
reiškia keturi iš penkių – kaip marionetės, valdžia kaip avinus gali vedžioti už pavadžio. Nedaug pasikeitėm nuo taryb. laikų