Vienos apklausos teigia, kad lietuvos gyventojai vieni iš laimingiausių pasaulyje, kitos – atvirkščiai, kad Lietuvos gyventojai – mažiausiai besišypsantys. Jei jau mes tokie laimingi, nuostabą (o gal tai jau ir yra integracijos rezultatas?!) kelia Lietuvos Respublikos švietimo ir sporto ministerijos rūpestis dėl mokyklose integruojamo socialinio emocinio intelekto ugdymo. To prielaida gali būti paprasta – pasikartokime, kad nepamirštume, ką reiškia būti laimingu ir pozityviu.
Išties, kūliais besiverčiantys gyvenimas ir kasdienės duonos užsidirbimas mus neretai nuveda ne tik kad į begalę įtampų laukų, bet net į depresiją. Todėl kiekvienas individualiai ieškomės būdų, kaip pasukti iš to primesto rutinos kelio, kad nejučia nepatektume į nepageidaujamą depresijos tašką.
Socialinio emocinio intelekto lektoriai siūlo įvairiausius patarimus: keiskite nuolatinį kelią, kuriuo einate ar važiuojate į darbą, kitu; periodiškai savanoriaukite, padarykite kokį nors gerą darbą kitiems (pvz.: sutvarkykite apleistą kapą, padėkite garbaus amžiaus kaimynui, pasirūpinkite beglobiais gyvūnais ar panašiai); jei esate dešiniarankis, kairia ranka išsiplaukite dantis, o jei kairiarankis – atvirkščiai ir t.t., ir t.t.
Vienas iš sielovados būdų yra užsiimti mėgstama veikla. Kadangi daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų turi vairuotojo pažymėjimus (tikėtina ir transporto priemones!), bėgdami nuo pilkos kasdienybės tūkstančiai žmonių keliauja ne tik po Lietuvą, bet ir po platųjį pasaulį. Keliauninkai šiam savo pomėgiui ir tokios formos poilsiui negaili skirtingų sumų, priklausomai nuo jų finansinės padėties ir kelionių pobūdžio.
Nemaža dalis keliaujančių Lietuvos gyventojų daug gali papasakoti apie svečias šalis, jų istorinius ir kultūrinius paminklus, tradicijas, tačiau menkai pažįsta savo šalį, kurios kraštovaizdžiu gan dažnai žavisi viešnagėn atvykę Lietuvos svečiai.
Analizuojant vaizdingiausių Lietuvos kelių sąvoką, būtina prisiminti, kad jų nustatymui būdingi tokie kriterijai kaip: gamtos grožis, kraštovaizdžio įvairovė, istoriniai paminklai ir kultūriniai objektai. Tikėtina, kad labiausiai lankytinos vietos Lietuvoje gali būti senamiesčiai, nacionaliniai parkai, paplūdimiai ir kultūriniai objektai. Tai suponuoja ir vaizdingiausių kelių sąrašą.
Nors vaizdingiausių kelių sąrašą gali sudaryti kelionės ekspertai arba kelių infrastruktūros specialistai, remiantis paminėtais kriterijais, neretai, nepaisydami jų verdikto, patys, vedami estetinio pasitenkinimo, renkamės lankytinas vietas.
Remiantis internetinėje žiniasklaidoje skelbiamais pateiktais pasisakymais, vieni renkasi pažintinį taką Kadagių slėnis Kauno rajone ir grožisi Nemunu bei Dabintos sala, kiti traukia į Nidą dėl senosios medinės Nidos architektūros, švyturio, kopų žavingo įspūdžio, Neringos ir Preilos ypatumų ir jūros teikiamos gaivos.
Nepamirštas ir Sartų regioninis parkas su savo trisdešim trijų metrų aukščio apžvalgos bokštu Baršėnų kaime, Rokiškio rajone. Neatsispiria smalsuoliai ketvirto pagal dydį Lietuvoje Sartų ežero su septyniomis salomis ir prieš tūkstančius metų ledynų suformuotam Sartų regioninio parko kraštovaizdžio reljefo grožiui.
Tie, kurie trokšta vidinės ramybės ir nori kiek atitrūkti nuo triukšmingos civilizacijos, mieliau renkasi Kuršių marias ties Ventės ragu. Čia pasyviai „įdarbinami“ beveik visi jutimo organai. Akis prikausto nerealaus grožio vaizdai, klausą tarsi iš tylos pasiekia praskrendančių žiedavimo stoties – Ventės rago ornitologijos stoties– paukščių garsai, nosis uodžia ypatingą ir švarų orą. Čia ir vienas iš seniausių Lietuvos švyturių, iš kurio matosi Kuršių Nerija, Rusnės sala, Kuršių marios.
Neaplenkia keliautojai ir Kauno Marių regioninio parko (Pažaislio). Pažaislio Taikos kalnas suteikia galimybę grožėtis Kauno marių regioninio parko gamtos ir kultūros paveldo objektais. Ypač Pažaislio bažnyčia su vienuolynu, kurie pripažinti gražiausiu Šiaurės ir Rytų Europoje brandžiojo baroko architektūros šedevru.
Į Kauną mėgstančių keliauti keliai suka ne vien dėl Pažaislio, bet ir dėl Nemuno ir Neries santakos parką supančių istorinių objektų: Kauno pilies, Šv. Jurgio bažnyčios ir vienuolyno, su kiek toliau įsikūrusia kunigų seminarija ir Kauno arkivyskupijos kurija.
Plocio ežeras (Klaipėdos rajonas) pasiekiamas tik pėstute arba dviračiu, todėl jį turėtų rinktis ne tik estetinio grožio mėgėjai, bet nebojantys išlipti iš savo automobilių, t. y. nebijantys išeiti iš savo komforto zonos ir nupėdinti apie tris kilomentrus pėstute.
Jei sukinėjatės netoli Klaipėdos, neaplenkite ir „Olando Kepurės“ – unikalaus moreninio gūbrio, kurį Lietuvos pajūryje suformavo atsitraukdamas ledynas, o panašumas į olandišką kepurę, manoma, suteikęs tokį pavadinimą. Nepamirškite, kad prie Olando Kepurės ir kitose lankytinose vietose parkavimas dažnai yra mokamas, o greitai ir paprastai atsiskaityti už jį galite su www.carone.app programėle. Čia, nuo aukščiau nei dvidešimt keturis metrus virš jūros iškilusios kopos, romantikai stebi saulėlydžius, kvapą gniaužiančius jūros vaizdus, pasijaučia gamtos dalimi.
Sakoma, jei nori surasti save, nebūtina kopti į kalnus… Tad, jei nori pamatyti krioklį, nebūtina vykti į Ameriką, jį galima rasti ir Trakų rajono savivaldybėje. Žinoma, ne Niagaros kriokliai, bet ne mažiau įspūdingi.Šį gamtos stebuklą mums dovanojo Vilsos upelis – vienintelis Lietuvoje su natūraliais kriokliais. Įtakojant klintiniams tufams tekėdamas upelis suformavo eilę mažesnių ir didesnių krioklių, iš kurių didžiausias yra 1,5 m aukščio. Šis maršrutas rekomenduojamas ekstremalesnių pasivaikščiojimų mėgėjams, nes upelis apsuptas natūraliu mišku, o keliautojams pritaikytų takų nėra.
Nežinia, pačių žmonių sąmoningumas, ar noras juos įgalinti laikinai palikti savo prabangius automobilius ir sustiprinti raumenis bei įkvėpti grynesnio oro gurkšnį, vilioja į vietas, kur reikalingas bent minimalus fizinis krūvis. Tokia galima pavadinti ir Dubravos rezervatinę apyrubę, kurios išskirtinumas – per aukštapelkėje bujojantį nuo 1968 metų žmogaus neliečiamą mišką nutiestas lentinis 1900 metrų takas. Juo praeiti prireikia maždaug valandos. 120 ha ploto Dubravos apyrubės rezervato teritorijoje auga neapblėbiamos pušys, aukščiausia – trisdešimt aštuonių metrų aukščio.
Neabejotina, jog čia tik dalis Lietuvos vaizdingiausių kelių vedančių prie sielos ir kūno peno, pasižyminčių unikaliu gamtos grožiu, istorinėmis relikvijomis arba kultūrine veikla. Sudėtinga tiksliai nusakyti, kiek (koks skaičius) automobilių per metus pravažiuoja tais vaizdingiausiais keliais. Turbūt tūkstančiai per metus, tačiau tikslus skaičius priklauso nuo kiekvieno kelio ir sezono. Gyventojų keliaujančių po Lietuvą skaičius gali būti nustatomas apklausų, statistikos ar turizmo agentūrų duomenimis.
Daugiau informacijos apie lankytinas vietas Lietuvoje galima rasti turizmo informacijos centrų svetainėse, valstybinių parkų tinklalapiuose arba turizmo vadovuose. Susiruošę keliauti vairuotojai lankytinų Lietuvos objektų paieškai gali naudoti įvairias technologijas, tokias kaip navigacijos programėlės arba turizmo informacijos platformos. Kelionės niekada nesibaigs, nes kelionė – tai siekis atsipalaiduoti, atrasti naujų vietų, pažinti skirtingas kultūras, istoriją ir tradicijas bei pabėgti nuo kasdienio gyvenimo rutinos. Nors lankytinų vietų apsilankymo tikslai taip pat gali būti susiję ne tik su poilsiu, bet ir su mokymusi, pažintinėmis arba religinėmis patirtimis.
Išsiruošusiems pakeliauti po Lietuvą automobilių belieka priminti: ar nepamiršote atnaujinti žemėlapio; ar atliktas techninis automobilio patikrinimas; ar turite pakankamai degalų; ar pasiruošę akylai stebėti kelio sąlygas. Saugaus Jums kelio!
