Daiva Piragienė nesvajojo nieko kolekcionuoti – pelėdų jos namuose prisikaupė tarsi savaime. Kai praėjusią vasarą kolekcija netikėtai smarkiai pagausėjo, Daiva sumanė jas išleisti pasivaikščioti – Mokytojų dienos proga surengė parodą Juodaičių mokykloje. Ir jau pradėjo statyti namelį savo pelėdoms.
Draugystė su pelėdomis prasidėjo vaikystėje. „Mes augom keturi – kur daug, ten daug išdaigų. Mes visi buvom susigalvoję pravardes, aš buvau Pelėda. Neseniai brolio klausiau, kodėl Pelėda. Niekas daugiau manęs taip nepravardžiavo, o ir mes pravardėmis vadindavomės tik tada, kai užpykdavom. Brolis sakė: „Tu mums tokia protinga atrodei!” Gal jie matė, kad pamokas ruošti man buvo labai smagu? Tikrai! Ir gal todėl paskui tapau tuo, kuo tapau“, – pasakoja D. Piragienė. O tapo ji mokytoja.
Pelėdos pradėjo kauptis anksčiau, nei Daiva sugrįžo mokytojauti į buvusią savo mokyklą Juodaičiuose. Tik ne viską išsaugojo. Kai ji buvo studentė, tėveliai remontavo namą, ir daug vaikystės niekučių atsidūrė šiukšlyne.
„Niekada negalvojau, kad kolekcionuosiu, tai buvo tik šiaip. Dažniausiai tai buvo dovanos, ir ne svetimų, o saviškių – vis priminimas tos Pelėdos. Bet trisdešimties metų senumo eksponatų tikrai turiu. Štai ir dabar žiūri į mane labai sena sesės dovana – molinė pelėda-žvakidė, ir brolio dovana – pakabukas“, – apie seniausius eksponatus pasakoja Daiva.
