Plastikos chirurgas: operacija dėl mados laimės nesuteiks (1)

Jurbarkietis Tomas Budrius mediciną rinkosi įkvėptas mamos, irgi medikės. Studijuodamas linko į chirurgiją, o plastinė ir rekonstrukcinė chirurgija atsirado tarsi laimingo atsitiktinumo dėka. Tačiau ne – Tomui reikėjo dvigubai daugiau mokytis ir praktikuotis, kad šiandien galėtų dirbti vienoje garsiausių plastinės ir estetinės chirurgijos klinikų.Susisiekti su kraštiečiu nebuvo sudėtinga, bet rasti laiko pokalbiui – ne taip ir paprasta: Tomo darbotvarkė – labai įtempta, o laisvalaikis skirtas pirmus metukus bebaigiančiam sūnui.

Iš Jurbarko išvykote baigęs mokyklą ir jau pasirinkęs mediciną?

Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnaziją baigiau 2003 metais, o už kelio parodymą esu be galo dėkingas savo mamai Romai Budrienei, ilgametei Jurbarko ligoninės Vaikų ligų skyriaus vyr. slaugytojai. Jos atsidavimas medicinai, slaugytojos darbui, pagalba žmonėms mane žavėjo nuo pat vaikystės. Po pamokų dažnai keliaudavau pas ją į darbą ir praleisdavau ten po keletą valandų. Per tą laiką suvokiau, kas vyksta ligoninėje, o dar svarbiau – mama man sugebėjo parodyti ir leisti pajusti emocijas, kurios užplūsta sėkmingai pagydžius pacientą. Tai man kėlė labai didelį pasididžiavimą savo mama ir medicina. Tad, be abejo, pirmas pasirinkimas buvo medicinos studijos.

Turbūt pirmiausia buvo chirurgija, o tik paskui plastinė chirurgija?

Chirurgija visą laiką labiausiai žavėjo ir traukė. Norėjau kuo daugiau prisiliesti prie jos ir būdamas ketvirtame kurse įsidarbinau pagalbinio personalo pareigose Kauno klinikų pagrindiniame chirurginiame bloke. Budėdamas naktimis turėjau galimybę matyti tikrąjį chirurgų darbą ir asistuoti įvairiose operacijose. Dar dabar prisimenu džiaugsmingą jaudulį uždėjus pirmąsias savo siūles, apie trečią valandą nakties asistuojant nykščio replantacijos operacijoje. Rinkdamasis rezidentūrą galvojau tik apie plastinę ir rekonstrukcinę arba bendrąją chirurgiją. Tačiau 2010 metais buvo sudubliuotas stojančiųjų srautas, konkursinis balas – labai aukštas ir gauti vietą plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos rezidentūroje nepavyko, tad įstojau į chirurgijos ir buvau laimingas, jog būsiu chirurgas. Tačiau yra sakoma: svajok atsargiai, nes svajonės pildosi. Tik pradėjęs rezidentūrą buvau pakviestas dirbti gyd. chirurgo asistentu vienoje didžiausių Lietuvoje privačioje plastinės ir estetinės chirurgijos klinikoje. Tad iki pietų dirbdavau Kauno klinikų chirurgijos skyriuje, o po pietų – privačioje klinikoje. Paaukojau labai daug laiko, kartais tekdavo dirbti iki vėlaus vakaro ar net vidurnakčio, taip pat ir savaitgaliais. Po penkerių metų įstojau į plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos rezidentūrą Vilniaus universitete, kurią sėkmingai baigiau šiais metais.

Šiuo metu daugiausia dirbu Vilniuje, privačioje plastinės ir estetinės chirurgijos klinikoje „VitkusClinic“, taip pat ir keliose kitose klinikose.

Chirurgija, ko gero, pati atsakingiausia medicinos sritis, nes susijusi su invazija į kūną? Be to, vyriška – moterų čia ne tiek ir daug. O plastikos chirurgui ar reikia kokių nors ypatingų savybių?

Chirurgija suteikia galimybę savo žiniomis, patirtimi, talentu ir ypač rankomis įtakoti kito žmogaus gyvenimą. Tačiau kartais tai lyg vaikščiojimas peilio, o tiksliau – skalpelio ašmenimis, kur menkiausias klaidingas sprendimas ar rankos judesys gali kainuoti pačią didžiausią kainą. Sunkus ir stresinis darbas, mokymasis visą gyvenimą ir neskaičiuojamos valandos darbe yra ne kiekvienam, tačiau jei sugebi su tuo susidoroti, chirurgija gali suteikti patį didžiausią pasitenkinimo jausmą. Plastinė ir rekonstrukcinė chirurgija kiek skiriasi nuo kitų chirurginių specialybių, čia reikalingas subtilesnis, kruopštesnis rankų darbas ir turbūt svarbiausia – gerai išvystytas jutimo jausmas, t. y. audinių plastiškumo jutimas.

Daugelis tebemano, kad plastinė chirurgija susijusi tik su grožiu, o plastikos chirurgų paslaugos reikalingos tik turtingoms moterims. Ką Jūs pasakytumėt?

Yra dvi pagrindinės sritys: viena – rekonstrukcinė chirurgija, kita – plastinė ir estetinė. Rekonstrukcinė susijusi su įvairių įgimtų ar įgytų defektų korekcija, amputuotų galūnių replantacija ir audinių kompleksų transplantacija. Atliekamos sudėtingiausios rekonstrukcinės operacijos. Tarkime, pašalinus naviką nuo kažkurios kūno vietos, lieka didžiulis defektas, ir nors žmogus pagydomas nuo onkologinio susirgimo, su tokiu audinių defektu išgyventi negalėtų. Rekonstrukcinės chirurgijos dėka galime paimti audinių „lopą“ nuo kitos kūno vietos ir pasitelkę mikrochirurginę techniką, sujungus smulkias, vos kelių milimetrų spindžio, kraujagysles ir nervus, tuo lopu uždengti susidariusį defektą. Taip pat visos galūnių amputacijos, pirštų, rankų trauminiai sužalojimai. Turime galimybę atkurti netgi prarastas galūnes.

Plastinė ir estetinė chirurgija labiau siejama su grožiu, kūno estetika. Bet šiais laikais tai jau nėra tik turtingų moterų poreikių tenkinimas. Standartinė šių dienų plastinės ir estetinės chirurgijos pacientė yra trisdešimties ir daugiau metų moteris, pagimdžiusi keletą vaikų ir norinti susigrąžinti prarastas kūno formas ir pasitikėjimą savimi. Kita pacientų grupė, tarp kurių yra ir nemažai vyrų, nori pakoreguoti įgimtus ar įgytus ir psichologinį diskomfortą keliančius kūno defektus. Ir tik labai maža dalis pacientų ateina patobulinti ir taip jau tobulus kūnus.

Kokias operacijas darote? Ar specializuojatės kurioje nors labai siauroje srityje, ar esate universalus?

Labiau specializuojuosi plastinės ir estetinės chirurgijos srityje. Atlieku įvairiausias operacijas, apimančias visą žmogaus kūną, tačiau, kaip turbūt ir kiekvienam, yra labiau ir mažiau patinkantys darbai. Tad kai kurias operacijas mėgstu mažiau, pavyzdžiui, ausų plastiką, o kai kurias labiau – pilvo plastiką, krūtų operacijas, veido patempimą. Galbūt dėl to, kad turiu ir chirurgo specializaciją, pilvo plastinės operacijos yra mano „arkliukas“, ir kiekvienu atveju operacijos techniką ir metodiką parenku individualiai.

Šiais laikais, ko gero, įmanoma kardinaliai pakeisti savo išvaizdą. Kokių chirurginių operacijų nepatartumėt daryti tik dėl grožio?

Nepatariu darytis bet kokios operacijos ar kitos procedūros, susijusios su grožiu, jei tai nėra tinkamai motyvuota. Svarstant apie galimybę patobulinti kūną, pirmiausia reikia atsakyti sau, kokios yra to priežastys. Priežastys gali būti dvi: tai teisingos, vidinės, kuomet kūno ar jo dalių išvaizda nepatinka, verčia kompleksuoti, nepasitikėti savimi, kelia psichologinį ar fizinį diskomfortą; ir neteisingos – išorinės priežastys: jei to pageidauja kitas asmuo, yra madinga, diktuoja sociumas ir panašiai. Jei jūsų norai yra teisingi, paskatinti vidinių priežasčių, plastinė chirurgija padarys jūsų gyvenimą kokybiškesnį, jei vis dėlto priežastys yra neteisingos – nuoširdžiai patariu operacijos nedaryti, nes tai nesuteiks nei daugiau laimės, nei pasitenkinimo, nei geresnės gyvenimo kokybės.

Ilgai dirbate. O koks Jūsų laisvalaikis? Taip pat papasakokit apie šeimą ir apie ryšius su Jurbarku, ar dažnai čia atvažiuojate.

Su žmona Žydrūne auginame sūnų – Augustui dešimt mėnesių, tad visas mano laisvalaikis yra jisai.

Be galo mėgstu pasivaikščiojimus gamtoje: miške, pajūryje, o kai yra galimybių – važiuoju į kalnus. Kartais dalyvauju įvairiuose žygeivių rengiamuosiuose žygiuose įvairiose Lietuvos vietose. Gamta leidžia pailsėti mano protui, o man tikrai patinka lietuviškas gamtovaizdis.

Į Jurbarką grįžtu rečiau negu norėtųsi. Visada malonu grįžti namo, o dar smagiau regėti taip išgražėjusį gimtąjį miestą, su atsinaujinusiais parkais ir pėsčiųjų takeliais. O ir panemunės kelias yra nepakartojamo grožio ir bet kuriuo metų laiku džiugina širdį.

Jurbarke lankėte muzikos mokyklą. Ar tebegrojate?

Antano Sodeikos meno mokykloje mokiausi septynerius metus ir baigiau fortepijono specialybę. Tačiau kaip bebūtų gaila, dėl intensyvių studijų ir techninių apribojimų (fortepijonas bendrabutyje užimtų daug vietos) grojimą ir muziką teko pamiršti. Tačiau pasitaikius progai, kai fortepijonas ar pianinas yra šalia, paskambinu meno mokykloje išmoktus kūrinius.

Tikiuosi, kad vieną dieną įsigysiu kokį nedidelį fortepijoną ir pagrosiu savo šeimai.

Danutė KAROPČIKIENĖ