Rugpjūčiui persiritus antrojon pusėn Jurbarko krašto muziejuje vėl susirinko garsiausi Lietuvos ir Šiaurės šalių literatūros mokslininkai, kritikai, rašytojai, filosofai. Į Jurbarką juos pakvietė aštuntą kartą rengiamas šiuolaikinės literatūros forumas „Šiaurės vasara”.
Projekto autorė – eseistė Giedra Radvilavičiūtė šiemet pasiūlė kolegoms padiskutuoti apie literatūros kokybę. Postmodernizmui išplėtus meno ir menininko supratimo ribas, rašytoju gali būti bet kas, o kūriniu pripažįstamas bet koks gramatiškai taisyklingai parašytas ir knygos viršeliu įrėmintas tekstas. Kūrybai ir leidybai tapus verslu, rašytojai praranda meistriškumą ir įsipareigojimus savo talentui. Per metus Lietuvoje išleidžiama apie 450 knygų. Literatūros kritikai, užsiėmę akademiniais literatūros proceso tyrinėjimais, nepadeda skaitytojams susiorientuoti tame dideliame sraute, dėl to mūsų nuomonę ir skonį formuoja knygynų skelbiami „dešimtukai”.
Geriausieji literatūros kūriniai vis dėlto išlieka. Formuodama tradicinio, jau aštuntojo, šiuolaikinės literatūros forumo „Literatūra be kabučių: prarandamos kokybės beieškant” problematiką, G. Radvilavičiūtė pateikė keletą patarimų, kaip atskirti gerą kūrinį nuo prasto. Gero kūrinio pasakojimas po kiek laiko turi nevalingai grįžti į atmintį, tekstas (kartais netiesiogiai) turi įtraukti ir skaitytojo patirtį, kūrinyje vaizduojami dalykai turi būti atskleisti naujai, knyga turi traukti perskaityti ją keletą kartų, o svarbiausia – skaitydamas knygą bent trumpam turi viską aplinkui pamiršti.
Jurbarke susirinkę menininkai netruko įrodyti sau ir kitiems, kad gera literatūra jokių išbandymų nebijo. Jau pirmąjį vakarą apygausiai Krašto muziejuje susirinkę jurbarkiečiai klausėsi įvairiomis kalbomis skaitomų Dago Solstado, Nikolajaus Baturino, Magnuso Hedlundo kūrinių ištraukų, romantikus svaigino Kęstučio Vaiginio ir ispanų Celeste Alias bei Aleix de Gispert atliekamos džiazo improvizacijos.
Nors projekto organizatoriai labai tikėjosi, kad šiemet į „Šiaurės vasaros” renginius atvyks vienas ryškiausių Lietuvos filosofų, Vilniaus universiteto profesorius Arvydas Šliogeris, pernai Jurbarką palyginęs su Kamčiatka, kurioje taip pat niekada nebuvo, šeštadienio rytą planus reikėjo skubiai keisti. Pirmąjį pranešimą „Ar dar tebėra literatūros vertinimo kriterijai?” teko skaityti literatūros kritikei, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresniajai mokslinei bendradarbei Loretai Jakonytei. „Neišgirstu nieko naujo – viskas priklauso nuo to, kas, kaip ir dėl kokių priežasčių vertina literatūros kūrinius. Ir taip aišku, kad rimta literatūra pralaimi kovą didžiųjų dienraščių, leidyklų ir interneto svetainių smarkiai populiarinamoms bevertėms knygoms apie „žvaigždžių” gyvenimą”. Kritikė tikino, kad vienintelė išeitis – po akcijos, kvietusios skaityti, rengti kitą akciją, kviečiančią protingai skaityti ir ugdyti gurmanišką skonį.
„Gerą kūrinį skaityti ir suprasti nėra lengva. Daugybė žmonių yra tingūs skaitytojai, nes mokykla neugdo estetų”, – apgailestavo vaikų literatūros kritikė.
Docentė Solveiga Daugirdaitė ilgai pasakojo, kiek patyrė kančių atrinkdama geriausius lietuvių literatūros kūrinius Latvijoje leidžiamai novelių rinktinei. „Tai, kas svarbu mums, nebūtinai svarbu kitiems. Kiekviena karta turi savo rašytojus, nes mes skaitome ne taip, kaip skaitė rašytojų amžininkai”, – įsitikinusi literatūrologė.
Nemažai laiko forume buvo skirta aptarti metų knygos rinkimų akcijai. Pranešėja Rūta Kačkutė įsitikinusi, kad tai pati geriausia akcija Lietuvoje, tačiau jos kolegos su tuo sutikti nebuvo linkę, nes akcija toli prasilenkė su geros literatūros samprata.
Sekmadienio „vinimi” be jokių abejonių tapo suomių literatūros tyrinėtojos pranešimas apie mumių Trolių motinos Tove Jansson sukurtų charakterių ir peizažų choreografiją iliustracijose ir tekste, o daugiausia minčių sukėlė mįslingojo (pseudonimu prisidengusio) Tomo Daugirdo pranešimas apie kultūros finansavimą. Daugelis į „Šiaurės vasaros” literatūros forumą atvykusių menininkų būtų mielai pasiginčiję, ar tikrai valstybė finansuoja išliekamosios vertės neturinčią kultūrą, tačiau pranešimą perskaičiuosi rašytoja Danutė Kalinauskaitė jokių autoriaus įgaliojimų teikti paaiškinimus neturėjo – taigi ir diskusija neužsimezgė.
Nors kaip ir per ankstesnius literatūros forumus, taip ir šiemet Jurbarko krašto muziejuje diskutavo garsiausi Lietuvos literatūrologai, filosofai ir menotyrininkai, dar forumui nepasibaigus, G. Radvilavičiūtei iš lūpų išsprūdo mintis, jog šis forumas gali būti paskutinis. „Visus gerus renginius reikia pabaigti, kol jie nepraranda savo energetikos”,- tikino bičiulius Giedra, tačiau nepatvirtino, kad daugiau susitikimų Jurbarke nebus.
Pasak G. Radvilavičiūtės, per aštuonerius metus rašytojai, literatūrologai, filosofai įprato Jurbarke susirinkti diskutuoti profesinėmis temomis, aptarti viską, kas svarbaus šioje srityje įvyko per metus. G. Radvilavičiūtė mano, kad renginys patinka ir jurbarkiečiams, vakarais būriais einantiems pasiklausyti geros literatūros skaitymo ir džiazo virtuozų koncertų. Šiaip ar taip, pasak ponios Giedros, tikslas jau pasiektas – į apleistą ir visų užmirštą Jurbarko dvarą dėmesys atkreiptas, parkas ir fligeliai gražėja, todėl ir menininkai gali džiaugtis prisidėję darant gerą darbą.
Daiva BARTKIENĖ
