Kovo viduryje Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Vaivorykštė” jaunesniųjų grupė parodė pirmąjį spektaklį – „Baubokiškos istorijos” ir buvo įšventinti tikraisiais teatro nariais.
Jaunesnieji vaivorykštiečiai susirinko praėjusių metų rudenį. „Spalį pradėjom sceninius „žaidimus”, bet vaikai nenorėjo etiudų, pratybų – prašė kuo greičiau statyti spektaklį”, – pradžią prisimena režisierė Birutė Šneiderienė.
Ignalinietės moksleivės sukurtas „Baubokiškas istorijas” režisierė pritaikė „Vaivorykštei” – kad visiems tiktų ir vaidmenų užtektų. Pasitarę nusprendė pagrindinius vaidmenis skirti Arnui Ašmonui, Karoliui Jonušui, Tadui Radišauskui, Ignui Kmitai, Gintarei Ignatavičiūtei, Alinai Levgardaitei, Sigitai Liachovičiūtei, Pauliui Eigertui, Karolinai Amachinaitei ir Simonai Pilipaitytei. Kiti vaidino masines scenas ir jiems, pasak režisierės, teko gana sudėtinga užduotis – viską daryti vienodai, kartu, suderintai.
Ir vieni, ir kiti puikiai susidorojo su vaidmenimis – režisierė įsitikino, kad jos jaunieji aktoriukai judrūs, drąsūs ir talentingi, vaikai – kad neapsiriko taip veržęsi į didžiąją sceną.
Geriečio Bauboko vaidmenį sukūręs Arnas Ašmonas sakė pirmą kartą buvęs tokioje didelėje scenoje, ir vaidinęs tiek daug žiūrovų. „Aš pasitikiu savimi, – sakė aštuntokas Arnas, – todėl prieš premjerą nesijaudinau. Baubokas – tai tokia „dvasia”, galinti paversti vaiką blogiečiu. Mano personažas buvo gerietis – Baubokas, kuriam nusibodo būti blogu, jis pabėgo iš Baubokijos, kad įrodytų, jog nėra baubų.”
Arnas mokosi Smalininkų Lidijos Meškaitytės pagrindinėje mokykloje ir vaidinti pradėjo vaikų teatre „Giliukai”. Vadovės Editos Zebleckytės paragintas susirado „Vaivorykštę”. Vaikinas prisimena norėjęs mesti teatriuką, bet atkalbėjo tėvai, nepaleido mokytoja, o dabar vaidinti jam yra pats smagiausias užsiėmimas ir svajonėse sukasi mintys apie studijas Muzikos ir teatro akademijoje.
„Buvo labai smagu, dabar laukiu kito spektaklio”, – sakė Arnas ir pasakojo, kad pagal tradiciją kiekviena „Vaivorykštės” grupė sukuria tris spektaklius – vaikams, paaugliams, o trečiąjį vadovė vadinanti N-14 – ir išbando pasakos, komedijos ir tragedijos žanrus.
Pagal tradiciją po premjeros vyresnieji įšventino jauniklius į teatrą – „Vaivorykštė” padidėjo 26 teatro draugais. „Gal jie ir netaps profesionaliais aktoriais, bet pažinę sceninę kultūrą bus puikūs žiūrovai, – ir tokią „Vaivorykštės” prasmę įžvelgia režisirė B. Šneiderienė. – Ir dar – labai džiaugiuosi vyresniųjų ir jaunesniųjų gražia draugyste – jie rūpinasi vieni kitais, padeda, džiaugiasi. Teatras juos suartino.”
„Priklaupę ir pridėję ranką prie širdies kartojome priesaikos „Vaivorykštei” žodžius”, – Arnas sako, kad priesaika buvo rimta. Tegul mane nubaudžia Melpomenė – tokie paskutiniai priesaikos žodžiai. Bet gal dar niekas nepažino teatro mūzos bausmės, juk į „Vaivorykštę” visi ateina pasiryžę būti jos draugais.
