Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga į Jurbarką atvažiavo poetas ir vertėjas, Nacionalinės premijos laureatas Antanas Gailius. Pokalbis su nedažnai sutinkamu kraštiečiu sukosi apie poeziją ir sunkaus darbo malonumą, apie Nacionalinę ir Gailių klano premijas, apie keliones – į Skirsnemunės bažnyčią ir šv. Jokūbo keliu.
Jurbarke Antanas Gailius – nedažnas svečias, rajono savivaldybės kvietimu jis čia atvyko antrą kartą, tad pamatyti ir paklausyti kraštiečio susirinko nemažas būrelis jurbarkiškių. Susitikimas vyko viešojoje bibliotekoje, svečią kalbino bibliotekininkė Jūratė Korsakaitė ir mokytojas Saulius Ambrazaitis.
Stabtelėjęs prie bibliotekoje išdėliotos savo paties parašytų ir išverstų knygų parodos A. Gailius stebėjosi, kiek jų daug. Naujausią, šiemet išleistą „Taip, laimingas. Kardinolą Audrį Juozą Bačkį kalbina Antanas Gailius“ svečias pats atvežė į Jurbarką, biblioteka jos dar neturi.
A. Gailius pirmasis pokario Lietuvoje išvertė Zigmundo Froido, Frydricho Nyčės veikalus, Franco Kafkos, Rainerio Marijos Rilkės, Štefano Cveigo, kitų klasikų kūrinius. 2004 m. mūsų kraštietis apdovanotas premija „Metų vertėjo krėslas“ už Tomo Mano keturių dalių kūrinio (tetralogijos) „Juozapas ir jo broliai“ vertimą iš vokiečių kalbos.
2008 m. už literatūros klasikos vertimus, lietuvių kalbos puoselėjimą A. Gailiui įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
„Kas jūs – poetas ir vertėjas, ar vertėjas ir poetas?“ – klausė svečio S. Ambrazaitis. „Negalėčiau pasakyti, kas man svarbiau. Mano tiesioginė kūryba yra poezija, bet niekas negali Lietuvoje iš poezijos gyventi… Ir poezijai nereikia viso gyvenimo laiko. Šalia poezijos aš visada turėjau rimtus vertimus – tai irgi kūryba, nors siužetą ne aš kuriu“, – sakė A. Gailius.
Pirmųjų savo eilėraščių, spausdintų Raseinių rajono laikraštyje, svečias sakė nenorintis prisiminti, bet „Švendriškių elegiją“ iš pirmosios knygos, išleistos 1987 m., prisimena ir skaitė jurbarkiečiams.
„Vaikystė yra brangiausia, visi esam iš ten atėję. Labai džiaugiuosi, kad jurbarkiečiai mane pripažįsta, nes čia esu gimęs – Švendriškiuose, tiesiai virš Šilinės kalno. Bet kai man buvo 10-11 metų, tėvai grįžo į Raseinius, kur yra mano ne tik senelių, bet ir prosenelių kapai“, – pasakojo kraštietis.
Vėliau susitikime jis skaitė sonetų vainiką – sudėtingos ir griežtos struktūros penkiolikos eilėraščių ciklą iš 2013 m. išėjusios knygos „Penkiapėdžio sugrįžimas“ ir pasakojo, kaip randasi eilėraščiai. Sonetų vainiką baigė kurti po piligriminės kelionės į Santjago de Kompostelą, o ankstesni beveik šešiasdešimt sonetų atsirado per mėnesį, pasak poeto, plaunant vystyklus. „Kodėl taip, neklauskit – nežinau“, – sakė A. Gailius ir teigė, kad stengiasi laikytis principo: jeigu gali nerašyti, nerašyk.
Vertėjų laurų vainiką – Metų vertėjo krėslą pelnęs A. Gailius sakė, kad versti įdomiausia tai, kas pačiam įdomu, deja, dabar dažniausiai renkasi leidėjas, o ne vertėjas. „Man įdomiausia literatūra – modernizmo klasika, XX a. 6-7 dešimtmečiai, bet ją įsiūlyti leidėjams yra sudėtinga. Kažkada 70 proc. aš sugalvodavau, kitus leidėjai, dabar, sakyčiau, atvirkščiai“, – pasakojo vertėjas.
A. Gailiaus verčiami autoriai ir jų kūriniai – rimti ir sudėtingi, versti tokius nėra paprasta. „Galiu tik tiek pasakyti, kad lengvas darbas yra absoliučiai neįdomus, visi mes tą žinome. Visokių tekstų esu vertęs, man neįdomu, kai yra lengva. Darbas yra malonumas, nedirbantis žmogus – nieko vertas“, – sakė vertėjas.
Į klausimą, ar nekyla noras pačiam parašyti romaną, nes vertėjas lieka autoriaus šešėlyje, A. Gailius sakė: „Kai man buvo trisdešimt metų, sakiau: parašysiu tai, ko Lietuvoje dar niekas neparašė. Dabar, kai šešiasdešimt, žinau, kad nerašysiu ir neparašysiu. Romanui reikia visai kito darbo negu eilėraščiui. Rekomenduoju paskaityti prieš porą mėnesių išėjusią pašnekesių su Povilu Dirgėla knygą, ten yra apie romanisto darbą.“
Įdomi svečio nuomonė apie šio laiko kultūros problemas. „Pati svarbiausia, didelė problema yra prastėjantis bendrasis išsilavinimas“, – sakė Nacionalinės premijos laureatas. Kaip pavyzdį pateikė posakį „surengė Mišias“. – Negali surengti Mišių, jos yra aukojamos, švenčiamos. Surengė Mišias – tai tas pats, kaip sakyti, pavyzdžiui, pašokti Mišias ar pašokti Seimo posėdį. Tai yra išsilavinimo spraga ir jos nepaslėpsi, tą turi išmokti mokykloje. Nekalbu tiesiogiai mūsų mokytojams, bendrojo išsilavinimo prastėjimo tendencija būdinga visai Europai.“
A. Gailius – ir uolus krikščioniškojo gyvenimo liudytojas viešojoje erdvėje. Paklaustas apie krikščioniškąsias vertybes gyvenime jis sakė: „Atsakysiu paprastai – aš esu katalikų tėvų vaikas nuo to laiko, kai mane pakrikštijo, nors to neatsimenu. Tai nereiškia, kad mano gyvenime nebuvo kokių svarstybų, abejonių, bet niekad nebuvo taip, kad svarstyčiau – gal aš paliksiu tą poną Dievą ramybėje, tegul jis gyvena savo gyvenimą, o aš savo. Taip buvo čia, Šilinėje, kai į Skirsnemunės bažnyčią tekdavo eiti kilometrą – taip toli tada atrodė, ir paskui, kai tėveliui jau mirus mama naujai atsikėlusio vikaro jurbarkiečio Zigmo Grinevičiaus paprašė, kad manimi pasirūpintų – tuo metu tas vikaras buvo man labai svarbus žmogus. Krikščioniškos vertybės nėra kažkokia atskira tema – tai yra mano gyvenimo dalis.“
Svečias teigė nematąs pavojaus krikščionybei dabartinėje Europoje, nors pats įsitikino, kad katalikiškoje Belgijoje bažnyčios tuštesnės nei Vilniuje, o Limože, Prancūzijoje, sekmadienio rytą rado užrakintas katedros duris. „Jei norite, galiu labai skambiai pasakyti – aš tikiu Šventosios Dvasios veikimu. Ne nuo mūsų, bet nuo Viešpaties Dievo priklauso, Jo yra pažadas pastatyti ant uolos Bažnyčią. Bažnyčios istorijoje yra buvę visko, bet ji gyvuoja ir gyvuoja. Jei norite pamatyti, kokia galinga yra Bažnyčia, patyrinėkite popiežių istoriją“, – rekomendavo A. Gailius.
Išgirdęs klausimą, kas literato ir mokslininkės (vertėjo žmona Danutė Gailienė – mokslininkė psichologė) šeimoje verda sriubą, svečias sakė, kad visada buvo nuolatinis rūpestis – kaip suderinti, kad nė vienas nenukentėtų, ir pasakojo, kad kai vaikai buvo maži, o pats dirbo „Vyturio“ redakcijoje, darbuotojams priklausiusią „bibliotekinę dieną“ dalydavo perpus, kad du pusdienius galėtų prižiūrėti vaikus, nes žmona turėjo eiti į paskaitas: „Vadindavau tai sargyba prie Reino, pagal populiarią vokišką dainą, ir negalėjau į tą sargybą pavėluoti nė minutės. Jei žmonės kartu gyvena, turi vienas į kitą atsižvelgti. Pas mus niekada nebuvo diskusijos, kieno darbas svarbesnis.“
Gailių šeimoje užaugo trys vaikai ir dabar juos visus vienija Gailių klano premija – šiemet jau šeštą kartą teiktas apdovanojimas už viešo gyvenimo refleksijas – žmonėms, kurie protingai vertina mūsų gyvenimo realijas. „Aš esu Gailių klano galva, bet ne vienas premiją įsteigiau. Kai vaikai pradėjo eiti iš namų, norėjome išlaikyti ryšį ir ką nors visi kartu daryti – sugalvojome premiją. Kodėl klanas? Atsimenat, buvo, kai visi Lietuvoje kalbėjo apie valstybininkų klaną. Mus labai piktino tai, kad su tokia neigiama prasme vartojamas žodis Valstybė. Tai tik dėl to. Be to, kur kas geriau skamba klano premija, negu šeimos premija“, – pasakojo A. Gailius smalsiems klausytojams ir sakė, kad ta premija – sidabro medalis – yra trupučiuką su smagumu, bet gana rimtas dalykas. Šiemetinė skirta žurnalistei Ritai Miliūtei – už visuomenės teisę žinoti.
Pokalbis Jurbarko bibliotekoje baigėsi tuo, kuo ir prasidėjo – Švendriškiais. „Prieš kelerius metus dar tebestovėjo namas, kuriame gimiau – Švedynė, tebeaugo ąžuolas. Ir Šilinės šilas tebėra, tik kažkoks daug mažesnis dabar…“, – kalbėjo svečias, kuriam balandžio 11-ąją suėjo 65-eri.
Jubiliejaus proga A. Gailių sveikino savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius ir Jurbarko krašto bibliotekininkės. Pats buvęs gražia dovana kraštiečiams, svečias į Vilnių išsivežė ir jurbarkietiškų dovanų.
Danutė Karopčikienė
