Prieš 30 metų Jurbarke, kaip ir visoje Lietuvoje, Sibiro tremtį ir sovietinius lagerius išgyvenę žmonės išėjo į viešumą ir susibūrė į savo organizaciją. Nors skubantis laikas retina tremtinių gretas, likusieji rūpinasi istorinės atminties išsaugojimu ir vienas kitu. Apie Jurbarko tremtinių kasdieną ir šventes kalbėjomės jų organizacijos būstinėje, Kauno g. 25, kur kiekvieną trečiadienį laukiami likimo broliai ir visi, kuriems svarbus jų išgyventas laikas.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Jurbarko filialo nariai vasario 24 d. susirinko aptarti veiklą, išrinkti filialo vadovybę, pabendrauti, pasidalyti džiaugsmais ir rūpesčiais. Tik vis ilgesnė tokiuose susirinkimuose tylos minutė išėjusiems anapilin pagerbti.
LPKTS Jurbarko filialo pirmininkė Irina Pažereckienė, perrinkta dar vienai kadencijai, sako, kad ir tremtinių, ir juos vienijančios sąjungos narių sparčiai mažėja. Jurbarko filialas įsteigtas 1988 m. lapkričio 28 d. ir yra turėjęs net apie 1200 narių, o dabar tik 160, ir dauguma – jau tik tremtinių palikuonys.
„Dar yra ir tremtinių, tačiau jie jau labai garbaus amžiaus, kai kurie sergantys ir nebegalintys dalyvauti mūsų veikloje. Tačiau norime juos žinoti ir, kuo galime, jiems padėti. Tarpininkaujant savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojui Dariui Juodaičiui planuojame susitikti su seniūnais ir prašyti, kad sužiūrėtų, kiek seniūnijose dar gyvena tremtinių. Mums rūpi jų likimas“, – tvirtino I. Pažereckienė.
Materialinę pagalbą – pašalpą, mokamą kartą per metus, taip pat mirties atveju, tremtiniams skiria Lietuvos gyventojų genocido aukų rėmimo fondas, kreiptis reikia į LPKTS Jurbarko filialą.
„Bet labiausiai jiems gero žodžio trūksta, jaučiasi užmiršti. Susirgo, atsigulė, ir niekas jų neatsimena“, – į pokalbį terpiasi ir Angelina Veniulienė, Jurbarko filialo sekretorė.
Juodvi, taip pat Liudmila Stepanova, kuri yra organizacijos revizijos komisijos narė, bei keliskart per mėnesį atvažiuojanti iždininkė serediškė Adelė Kulikauskienė – filialo darbuotojos. Ne už atlyginimą dirba, bet visuomeniniais pagrindais, nes joms rūpi ta istorija, kurią pačios prisimena, ir žmonės – ne tik tremtiniai, bet ir jaunimas. Nežinodami skaudžių tremties istorijų jauni nepažins Lietuvos.
„Aš dėkinga tėčiui, jis išmokė, kad svarbiausia – žmogus, svarbiausia – mylėti. Man, mažai, sakydavo: sėsk, aš tau papasakosiu apie Lietuvą“, – sako A. Veniulienė. Apie Lietuvą tėtis jai pasakodavo Igarkoje.
„Seneliai, mamos tėvai, turėjo daug žemės, bet jie spėjo pabėgti – vienas stribas, lietuvis, juos įspėjo. Būdavo ir taip. O mano tėvai Petras ir Domicelė Bačkiai ištremti 1948-aisiais. Juos įdavė tarnaitė. Man buvo vos 5 mėnesiai, o seseriai Janinai – šešeri metai. Kitas stribas, irgi lietuvis, pasisiūlė ją paslėpti. Būdavo ir taip“, – pasakoja Angelina. Seserį užaugino seneliai, o Angelinai teko patirti tremtinės dalią.
„Mus vežė tuo traukiniu, kuris susidūrė su kitu, ir labai daug lietuvių žuvo. Kurie išlikom, atvežė į Krasnojarską, pakrovė į laivą ir lygiai savaitę plaukėm iki Igarkos. Ten išmetė, ir – kaip tu nori“, – tą Angelina žino ne tik iš pasakojimų. Būdama 12 metų tuo pačiu keliu ji grįžo namo. Tačiau tik su mama.
Jos tėtis įkrito į Jenisiejų, susirgo. Šeimai leido pervažiuoti į Taišetą Irkutsko srityje, kur šilčiau. „Kai lankiau tėtį ligoninėje, jis paprašė sugrįžti ir atvežti žemės. Nesupratau, kokios… Kaip tik buvom gavę leidimą grįžti į Lietuvą. Tėtis mirė tą pačią dieną, o mes su mama grįžom tik po dvejų metų, 1958-aisiais, nes po tėčio laidotuvių nebeturėjom pinigų kelionei“, – pasakoja A. Veniulienė.
Savo tėtį ji ne tik aplankė, bet parvežė jo palaikus ir palaidojo gimtojoje Betygaloje.
I. Pažereckienė gimė Tadžikijoje, Kuibyševo rajone. Ten jos tėvai buvo ištremti 1945 m. iš Žvyrių kaimo Skirsnemunės apylinkėje. „Mus laikė vokiečiais, buvome evangelikų tikėjimo. O kai grįžome 1956-ųjų pavasarį, mama buvo priversta įstoti į kolūkį. Savo namų jau neradome. Mus priėmė kaimynai“, – pasakoja moteris.
Ne pyragai sugrįžus laukė ir A. Veniulienės. Moteris prisimena, kad mamai buvo sunku įsidarbinti. Tremtinė? Eik lauk! – tokį girdėdavo atsakymą. Nebuvo kur gyventi, todėl Angelina glaudėsi pas mamos draugę Kaune.
Tačiau visur sutiko ir gerų, protingų žmonių. Angelina ypač geru žodžiu mini akademiką eržvilkiškį Joną Kubilių, kurio dėka įstojo į Vilniaus universitetą, nes jos, kaip tremtinės, komisija nenorėjo priimti. A. Venienė dirbo mokytoja Varlaukyje.
L. Stepanova irgi gimė tremtyje, Krasnojarsko krašte, Igarkoje. „Mano tėtis, Jurbarko mokytojas Ignas Bieliauskas, buvo ištremtas 1945 m. Mama Stefa išvežta kartu su mano seneliu Konstantinu Čiuika, kuris ten ir mirė 1960-aisiais. Tėvai susiėjo tremtyje, ir aš atsiradau. Grįžom tik 1966 metais – tėvai užsibuvo, nes norėjo užsidirbti pensijas“, – pasakoja moteris.
Tačiau po Stalino mirties Liudmila kartu su tėvais jau parvažiuodavo atostogų į Jurbarką. Apsistodavo pas močiutę Juzefą Gepnerienę, o senelis Jurgis, buvęs Jurbarko burmistras, tuomet jau buvo miręs. Kaip ir dėdė – žymusis lakūnas Romualdas Marcinkus. Ir grįžti Liudmilos tėvai turėjo kur – į močiutės namus Donelaičio gatvėje.
Prisimena moterys ir nuostabaus grožio poliarinę naktį, nepaprastą gausybę skaniausių uogų, prisirpdavusių taigoje, ir kiškio kopūstus, kuriuos šlamšdavo saujomis… Jos tuomet buvo vaikai – pasak Angelinos, alkani, nušalusiom nosim, bet kaip visi – pilni pramanų ir išdaigų. Sunkesnė dalia teko iš namų ir tėvynės išvarytiems jų tėvams.
Moterys džiaugiasi, kad jų prisiminimai įdomūs saviems vaikams, kad tremties tema sudomina ir jaunimą. LPKTS Jurbarko skyrius rūpinasi savo likimo brolių atminimo įamžinimu ir pagerbimu, bendradarbiaudamas su švietimo institucijomis ragina moksleiviją nepamiršti savo tautos istorijos.
Ataskaitiniame-rinkiminiame susirinkime tremtinių organizacijos narius pasveikino ir sveikatos palinkėjo Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius, TS-LKD Jurbarko skyriaus pirmininkas Daivaras Rybakovas, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas D. Juodaitis. LPKTS padėkos raštai įteikti filialo aktyvistėms A. Kulikauskienei, A. Veniulienei, Elenai Bučinskienei, Kazimierai Kregždaitei, Genutei Urbonavičienei, Aldonai Bunikienei, LLA pirmininkei Irenai Giedraitienei, šauliams Benui Radvilai ir Romualdui Undraičiui.
Jurbarko Konstantino Glinskio teatras tremtinių sueigai dovanojo spektaklį „Pokalbiai su Vydūnu“.
Danutė Karopčikienė
