Penkiasdešimt metų. Tiek laiko jurbarkiškis Rimantas Endriulaitis užsiima itin išskirtiniu ir daug kruopštaus darbo reikalaujančiu hobiu – metalinių ženkliukų gamyba. Įspūdingą savo gaminių kolekciją sukaupęs vyras dalijosi prisiminimais apie idėją kurti ženkliukus ir juose atsispindinčią penkiasdešimties metų istoriją.
Su Rimantu susitikome jo sodyboje Jurbarke, tėviškėje, kur dabar jis praleidžia daugiausia laiko. Vyras pasakojo, kad jaunystėje išvyko gyventi į Vilnių. Ten gamykloje dirbo mašinų inžinieriumi-konstruktoriumi. Dirbdamas šį darbą įžvelgė, kad su po ranka esama technika ir įrengimais galima pačiam sukurti metalinius ženkliukus su logotipais, piešiniais ar užrašais.
Rimanto vaizduotėje iškart gimė idėja, kad pasidarius brėžinį ir štampą presuojant galima padaryti kuo puikiausius ženkliukus.
Daugiausia ženkliukų R. Endriulaičio kolekcijoje skirta esperanto kalbai. Mat Rimantas yra esperantininkas, dar gyvendamas Vilniuje lankė esperantininkų užsiėmimus, baigė šios kalbos kursus.
Įvairiu laikotarpiu jo gaminti ženkliukai turi unikalią istoriją. Vieni jų simbolizuoja bendradarbiavimą su kitų šalių esperantininkais, kiti sukurti tam tikroms šventėms pažymėti.
Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje įsikūrus Sąjūdžiui, reikėjo ir judėjimo simbolių, o oficialiai tokių ženklelių tuomet užsakyti valdiškoje įmonėje buvo neįmanoma. Čia daug pagelbėjo Rimantas – Sąjūdžio laikotarpiu labai reikalingi buvo ženkleliai su lietuviška trispalve ir kitais Lietuvos bei jos atgimimo simboliais.
Tokie ženkliukai būdavo išdalijami akimirksniu. Tačiau jų gamyba užkliuvo tuometinei sovietinei valdžiai, ir vyrui teko visai rimtai aiškintis, kad čia tik hobis, ženkliukus pagamina mėgėjiškai ir visai jais nespekuliuoja. Tačiau Rimantas iš karto suprato, kas paslėpta po „spekuliacija“, suprato galimą riziką ir savo padėties reikšmingumą, kai net Sąjūdžio renginių metu būdavo tyliai perspėjamas, kad su savo ženkliukais į akis nelįstų. Tačiau jis nepasitraukė.
Išėjęs į pensiją vis dar sugrįždavo į savo buvusią darbovietę ir ten tyliai gamindavo ženkliukus. Tačiau gamyklą likvidavo, neliko įrangos ženkliukams štampuoti.
Tuomet Rimantas sugalvojo kitą ženklelių gamybos būdą – panaudoti fotografiją. Naujoji technologija buvo tokia: pirmiausia reikėjo viską nusibraižyti didelio formato lape, tuomet nufotografuoti ir į vieną nuotrauką sutalpinti daug mažų ženkliukų, juos išsikirpti ir klijuoti ant pagrindo, padengti laku. Taip su nauja technologija buvo padaromi metaliniai ženkliukai su norimais simboliais ir užrašais.
Rimantas, kaip esperantininkų klubo narys ir ženkliukų gamybos meistras, turėjo galimybę daug pakeliauti. Tarybiniais metais, žinoma, tik po buvusią Sovietų sąjungą, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę apkeliavo bene visą Europą.
Rimantas suskaičiavo, kad per keturiasdešimt penkerius metus, kai įvairiausius ženkliukus gamino gana aktyviai, bus padaręs apie 40 tūkst. įvairiausių metalinių ženkliukų.
Bėgant metams ženkliukų gamybos poreikis ir apimtys mažėjo, tad dabar R. Endriulaitis apie juos daugiau kalba kaip apie mėgiamą laisvalaikio užsiėmimą ir penkiasdešimties metų patirtį.
Eglė Ramašauskaitė
