Pirmasis šokas dėl sausį priimto sprendimo atskirti kaimo kultūros centrus ir leisti jiems dirbti savarankiškai jau praėjo. Lengvų metų nesitikėję kultūros darbuotojai iš paskutiniųjų stengiasi rasti būdų įgyvendinti savo idėjas, net jei tą ir reikės daryti tuščiomis piniginėmis. Apie tai, kokie kultūros darbuotojams bus šie reformų ir sunkmečio ženklais pažymėti metai, praėjusią savaitę kalbėjomės su Jurbarko kultūros centro direktore Danute Samiene.
– Sprendimas įgyvendinti kultūros įstaigų reformą nebuvo netikėtas, tačiau lyg viesulas įsuko Jus į naujų rūpesčių verpetą. Ką manote esant svarbiausia, įgyvendinant tokias reformas?
– Darbe vadovaujuosi principine režisūros taisykle: iki generalinės repeticijos ginčykis kiek nori, o po jos turi vykdyti režisieriaus nurodymus. Ir mes turime vykdyti tarybos sprendimus, bet daryti tą reikia ne aklai, o protingai, atsižvelgiant į žmones, kurie dirbo, sugeba tą daryti ir nori dirbti. Manau, kad tai ir yra svarbiausia.
Neseniai su reorganizavimo komisija ir savivaldybės vadovais vykome į Plungę ir Panevėžį, kur tokia reforma jau įgyvendinta. Šios kelionės tikslas – nekartoti kitų padarytų klaidų, nors dėl įvairių priežasčių tų klaidų išvengti gali ir nepavykti. Mat kiekviename rajone reforma vyko savitai, priklausomai nuo aplinkybių. Plungėje kultūros įtaigos priklausė seniūnijoms, taigi Kultūros centrui nereikėjo jų „paleisti”, o štai Jurbarko kultūros centrui teks atleidinėti darbuotojus, sunkmečiu jiems išmokėti didžiules išeitines kompensacijas.
Dėl to labiausiai nukentės reformos be atlyginimų palikti Jurbarke dirbantys kvalifikuočiausi kultūros specialistai.
Pradėjome įteikinėti pranešimus apie atleidimus, kasdien kalbamės su žmonėmis, deja, pažadėti, kad bus priimti ir galės toliau dirbti, negaliu – tai spręs naujieji kultūros centrų vadovai. Dėl to kiek įmanydama stengsiuosi, kad juos renkanti komisija būtų objektyvi, suvoktų, kas yra kultūra ir kokią kultūrą kurti mus įpareigoja įstatymai.
Žinoma, kuriantys ir sugebantys dirbti žmonės dažnai būna sudėtingo charakterio, aš stengiausi gerbti jų kovą už pagristus įsitikinimus, bet kartais dėl vienokių ar kitokių priežasčių negaliu visko dėl jų padaryti. Visada stengiuosi remti ir palaikyti originalias, humaniškas, profesionalias, mūsų krašto tradicijų tęstinumui svarbias idėjas.
Nežinau, kodėl reikėjo taip labai skubėti, kodėl nebuvo galima reformos išbandyti viename kultūros centre – pavyzdžiui, Viešvilėje, kur jau yra sukurtas šioks toks materialinis pagrindas. Žinoma, įstaigoms, kurios turi normalų pagrindą po kojomis, savarankiškumas bus naudingas. Bet kokias garantijas galime duoti Vadžgiryje dirbantiems žmonėms? Nerimauju, kad tokių sukrėtimų gali neišlaikyti ir „Eržvilko bandonijos”. Iki šiol šie kolektyvai glausdavosi prie Jurbarko kultūros centro, matyt, padėti jiems turėsime ir ateityje, nors mūsų įstaigai tai gal ir bus nenaudinga.
– Kalbėti apie kultūros darbuotojų nuotaikas, kai jie dar nežino savo ateities ir nėra tikri, jog dirbs, gal ir pavojinga. Vis dėlto kaip specialistai sutiko žinią apie jų laukiančias permainas?
– Susitikome, pasikalbėjome. Manau, kad žmonės supranta padėtį. Tie, kurie turi savyje kultūros sąvoką, geriausiai supranta reformos esmę. Kiti, neturėję darbo krūvio, sunkiai prisišaukiami kokiam nors renginiui, dabar turės suprasti, kodėl jų nebereikia. Kultūros darbuotojas atlyginimą gauna ne už tai, kad pakviečia pakoncertuoti kokį nors Radži ar Stano. Jiems mokama už kultūrinių procesų, savo vietovės autentikos suvokimą, tradicijų tęstinumą, išsaugojimą ir perdavimą. Kitiems esame įdomūs tik tomis autentiškomis tradicijomis, savo krašto kultūriniais papročiais.
Kodėl prieštaravau Klausučių bendruomenės norui būtinai turėti savo kultūros centrą? Todėl, kad Klausučiuose kultūra beveidė – kolektyvai yra tik vietinės reikšmės, nepasiekę net Lietuvoje reikalaujamo lygio, kultūros darbuotojai per tiek metų neatrado nei Indros, nei Santvaro, o S. Šimkaus chorų festivalį rengia vieni Seredžiaus entuziastai. Gal visa tai jie dar padarys, gal sukurs ką nors šiuolaikiško, išskirtinio, bet jei viskas liks kaip buvę, prasmės laikyti Klausučiuose kultūros centrą tikrai neliks.
Man autentika visada buvo įdomi. Svarstau labai paprastai: jei pastatysiu spektaklį, kurį statė Nekrošius, kam jis bus svarbus? O jei sukursime pjesę pagal Antano Giedraičio-Giedriaus kūrinius, niekas kitas to tikrai nepadarys, nes nežino, jog toks vaikų rašytojas buvo. Turime laikytis savo žmonių, garsinti juos. O kaip tą padaryti, kokias šiuolaikines formas pasitelkti – tai jau kūrėjo profesionalumo reikalas.
Labai gerbiu Eglę Untulytę, kuri sugeba Mažosios Lietuvos autentiką perteikti per šiuolaikinį meną. Žinoma, nevaikščiosime su klumpėmis ir nemokysime vaikų groti vien bandonijomis, bet jei rasim norinčiųjų išmokti ir jie sugebės tą pritaikyti – mūsų darbas nenueis veltui. Bet kai nėra sukurta materialinio pagrindo, galimybė dirbti smarkiai apribojama.
– Pradėjus kalbėti apie reformą visuomenė pasipiktino, kad Jurbarko kultūros centras per tiek metų nesukūrė kaimo kultūros įstaigų materialinės bazės. Tačiau neatrodo, kad ir Jurbarko kultūros centras kaimo sąskaita būtų praturtėjęs?
– Padarėme tiek, kiek gavome iš biudžeto lėšų. Kasmet bent šiek tiek paremontuodavome po vieną kaimo kultūros įstaigą ir į biudžetą atgal neatiduodavome nė vieno lito. Atrodo, padarėme ne taip ir mažai – įrengėm šildymą Eržvilko kultūros centro salėje, Viešvilėje ir Klausučiuose įrengėme tualetus, Klausučių kultūros centro pastate įdėjome naujas duris. Kitų lėšų, išskyrus rajono biudžeto, remontams neturėjome, nors ir parengėme trijų kaimo kultūros centrų projektus Kultūros ministerijos modernizavimo programai.
Jurbarko kultūros centras visuomet stengėsi padėti kaimuose dirbantiems žmonėms. Nupirkome įgarsinimo aparatūros, didesniems renginiams skolindavome savo centro įrangą. Bet buvo ir kitokių poreikių. Vyko dainų šventės, kolektyvus reikėjo aprūpinti instrumentais, rūbais – nors ministerija, Liaudies kultūros centras tam skyrė lėšų, pusę pinigų reikėdavo pridėti savo. Dėl to kiekvienąkart skaičiuodavome ir gilindavomės.
Be abejo, lėšų visuomet trūkdavo, nes rajono biudžete jų irgi nebūdavo per daug. Visada raginome kultūros darbuotojus bendradarbiauti su bendruomenėmis, teikti bendrus projektus, ieškoti galimybių pritraukti finansavimą. Dabar labai tikimės, kad kaimo kultūros įstaigoms ant kojų atsistoti padės VVG „Nemunas” infrastruktūros projektams skiriamos lėšos. Jurbarko kultūros centras tokios galimybės neturės. Be to, Skirsnemunės, Žindaičių, Girdžių filialus turėsime išlaikyti savo sąskaita, nes jie prie Jurbarko kultūros cento prijungti neskiriant nė vieno etato. Tai reiškia, kad centre dirbantiems žmonėms turėsime mažinti darbo krūvius.
– Šiemet lėšų mažiau skirta ne tik išgyvenimui, bet ir kultūros projektams, šventėms, renginiams. Maža to, daugelio fondų nebefinansuoja ir Kultūros ministerija. Kai tokia padėtis, ar dar galime tikėtis, kad vyks bent jau tradiciniai renginiai?
– Renginiai, be abejo, vyks. Žinoma, kai ko turėsime atsisakyti, kai ko jau ir dabar atsisakėme. Anksčiau iš ministerijos regionų kultūros, etninės kultūros, vaikų ir jaunimo, profesionalaus meno sklaidos fondų papildomai gaudavome po 100-150 tūkst. Lt, o dabar tokių pinigų negalime net tikėtis. Kultūros ministerija šiemet skirsto vienintelio Kultūros rėmimo fondo lėšas. Jam esame pateikę aštuonis projektus, tikimės netrukus sulaukti gerų naujienų. Pasitarę su kultūros darbuotojais, nutarėme teikti prioritetą trims svarbiausiems renginiams – tarptautiniam folkloro festivaliui „Ant vandens”, šiuolaikinio šokio festivaliui „Šypsena” ir tarptautiniam vaikų ir jaunimo teatrų festivaliui „Vaivorykštė”.
Parengiau ir profesionalaus meno sklaidos projektą. Labai norėčiau, kad jurbarkiečiai turėtų galimybę pamatyti baletą „Karmen”, o teatro mėgėjai išvystų naujausią režisieriaus Jono Jurašo pastatymą „Dvejonė”. Su apmaudu pernai stebėjau, kaip rimtasis žanras Jurbarke nesulaukia anšlago. Gal žmonės pavargo, nori tik linksmybių, nebeįstengia susikaupti rimtiems dalykams? Vis dėlto mūsų pareiga pateikti klasikinės kultūros pavyzdžių, geriausius kūrėjų darbus.
Be abejo, tikimės kaip ir kasmet užsidirbti lėšų nuomodami salę atvykstantiems kolektyvams ir iš to bent šiek tiek prisidurti. Jaučiame, kad kultūros darbuotojai labiau suglaudė pečius, tapo geranoriškesni, nuoširdžiau ir kūrybiškiau bendrauja vieni su kitais. Kiekviena bėda turi ir pliusų, ir minusų. Šiemet dar geriau stengsimės apgalvoti, sustyguoti renginių programas, labiau išnaudoti savo kolektyvus ir darbuotojų kūrybines galimybes. Metus tikrai išgyvensime – svarbu, kad būtume sveiki ir Lietuvos nekrėstų baisesnės nelaimės. Pagaliau – juk nėra karo ir visi dar turime ką valgyti.
Daiva BARTKIENĖ
