Robotų mokykloje laisvėja vaikų mąstymas (2)

Šokių ir dainų laikas baigiasi – atėjo technologijų ir robotų era. Tokia tiesa įsitikinusi „Kūrybinių dirbtuvėlių“ įkūrėja Sandra Mielkaitytė. Moteris kartu su dviem bendramintėmis į Jurbarką atvežė Vakarų šalyse ir Lietuvos didmiesčiuose itin populiarius ir skatinamus robotikos užsiėmimus.

Moko konstruoti ir programuoti

Maždaug prieš pusmetį Žemaitės g. įsikūrusiose „Kūrybinėse dirbtuvėlėse“ vaikai gali rasti viską, kuo jų bendraamžiai didmiesčiuose užsiima jau ne vienus metus. Robotikos pamokose pasitelkiant mokoma programavimo bei konstravimo pagrindų. Taip vaikai supažindinami su technologijomis ir skatinami jomis labiau domėtis.

Europos Komisijos duomenimis, iki 2020 m. Lietuvoje IT specialistų trūkumas gali pasiekti 10 tūkst., Europoje – 900 tūkst. Šių specialistų trūkumas Lietuvos darbo rinkoje jaučiamas jau daugiau kaip penketą metų. Kasmet šioje srityje atsiranda 1,5-2 tūkst. naujų darbo vietų.

Tiksliųjų mokslų specialistų trūkumas lemia tai, kad jie – itin graibstomi, o įmonės reikalingus žmones vienos iš kitų vilioja siūlydamos gerokai didesnį nei vidutinis atlyginimą. Todėl technologinį vaikų ugdymą skatina ne tik verslas, kai kuriose šalyse tai daroma ir valstybės lygiu.

Save laisvąja menininke vadinanti Sandra stebisi, kad iki šiol Jurbarke niekas tokia veikla neužsiėmė ir  vaikams ji buvo neprieinama. Kartu moteris juokauja, kad robotikai reikia išskirtinio žmogaus – ir pažįstančio techniką, ir meniško.

„Aš pati esu baigusi Kauno technologijos universitetą, darbas buvo susijęs su elektra – vairuodavau visureigį ir statydavau elektros skaitiklius. Tai man patiko, tačiau visada kirbėjo ir meniški dalykai“, – sakė S. Mielkaitytė.

Pradžia – savanorystė

Moters kelias nuo technologijų kupino darbo iki „Kūrybinių dirbtuvėlių“ buvo ilgas. Dirbti su vaikais ji pradėjo savanoriaudama kelerius metus vykusioje „Mobilioje laisvalaikio programoje“. Čia Sandra kaimų ir miestelių jaunimą ne tik mokė įvairių rankdarbių, bet ir suprato, kad dirbti su vaikais – jos pašaukimas.

„Gyvenime būna įvairių etapų. Dabar toks, kad noriu ir galiu ugdyti vaikus, parodyti jiems įvairių veiklų, pastūmėti laisvai mąstyti ir kurti“, – pasakojo moteris.

Užsibrėžusi tikslą Sandra griebėsi darbų – keliavo per mokyklas ir mokė vaikus įvairių darbelių, skatino kūrybiškai naudoti tai, ką duoda gamta, derinti įvairias medžiagas. Tačiau greitai suprato, kad su medžiagų pilnais krepšiais ilgai nelakstys – teko ieškoti patalpų.

„Radom, išsinuomojom. Patalpos mažokos, bet kitokių kol kas nėra. Bent jau turime savą stogą ir vietą, kur galime susidėti medžiagas bei įrangą“, – džiaugėsi pašnekovė.

Gelbėjo technologijos

S. Mielkaitytė puikiai prisimena pirmuosius „Kūrybinių dirbtuvėlių“ žingsnius su robotika. Šia veikla susidomėjusi moteris su dar dviem bendramintėmis – Janina Podžeckaite ir Aida Lenortaviče kreipėsi, į „Robotikos akademiją“ ir pareiškė norą tokius užsiėmimus vesti Jurbarke. Akademijos atstovai sutiko atidaryti Jurbarke filialą ir parūpino specialius robotizuotus „Lego“ konstruktorius bei programinę įrangą.

„Įrangą mums perdavė iš kažkurio padalinio, kurio veikla sustojo – išėjo robotikos užsiėmimus vedęs žmogus, ir viskas baigėsi. Perduoti perdavė ir dukart parodė, kaip naudotis. Teko parsivežus pačioms surinkinėti ir mokytis, tačiau tai buvo tikrai sudėtinga“, – prisiminė pašnekovė.

Problemos sprendimu tapo ne kas kita, o technologijos. Moterys su „Robotikos akademijos“ dėstytojais bendravo vaizdo skambučiais per „Skype“ programą ir taip įgijo reikiamų žinių.

Dabar S. Mielkaitytė įsitikinusi, kad būtent mokymas pasitelkiant technologijas netrukus taps neatskiriama švietimo dalimi.

„Jau dabar matome tokias tendencijas ir jas skatiname. Vaikams, kurių tėvai nupirks robotikos konstruktorius, greičiausiai nebereiks net eiti į tokias erdves kaip mūsų. Paskaitos ir užsiėmimai vyks virtualiai. Tai gerai ir tėvams – jie žino, kad, tarkim, nuo 16 iki 17 val. vaikui yra robotikos paskaita, jis sėdi namie ir per kompiuterį prižiūrimas mokytojo konstruoja robotus, programuoja. Tačiau galime kalbėti nebūtinai apie robotus, apie bet kokią veiklą“, – sakė S. Mielkaitytė.

Skatina kūrybiškumą

Moteris mano, kad visa Lietuvos švietimo sistema privalo smarkiai keistis – turi būti žiūrima į vaikų individualumą, skatinamas kūrybiškumas ir mąstymas.

„Jeigu pastatysi žuvį, beždžionę, dramblį ir žirafą bei liepsi jiems įlipti į medį, tai žuvis turbūt visai jokių šansų neturės. Todėl būtina atsižvelgti į kiekvieno vaiko gebėjimus ir poreikius“, – įsitikinusi pašnekovė.

Todėl dirbtuvėlių užsiėmimuose dalyvaujantiems vaikams suteikiama itin daug laisvės. Net jei suplanuoti vienokie užsiėmimai, dalyviai gali viską apversti aukštyn kojomis – patys kurti taisykles ir net žaidimus. Vaikai ne tik konstruoja robotus, bet užsiima ir kitomis veiklomis – rankdarbiais, piešimu, karpiniais. Daug darbų daroma iš čia pat randamų gamtos gėrybių – kaštonų, lapų, akmenų.

Nuo kruopštumo reikalaujančių darbų pavargusiems vaikams smagia veikla tampa padūkimas šalimais esančioje žaidimų aikštelėje.

S. Mielkaitytė įsitikinusi, kad daugiausia dirbti reikia su pačiais mažiausiais. Pastarieji kur kas greičiau ir noriau įsisavina tai, ką juos moko dirbtuvėlių moterys.

„Mano pačios dukra dar maža, bet turi planšetę ir ją puikiai valdo, mokosi ir, manau, tai būtina, kad vaikas perprastų technologijas ir laisvai jomis naudotųsi“, – sakė Sandra.

Vaikai skirtingi

Į „Kūrybines dirbtuvėles“ renkasi dviejų tipų vaikai – tie, kurių tėvai gali už vaikų ugdymą sumokėti, ir tie, kurių tėvai to padaryti negali. Pastarieji užsiėmimus užplūsta tada, kai šie būna nemokami.

Moteris tikina turtingesnių ir vargingiau gyvenančių tėvų atžalas galinti atskirti net pagal vaikų būdą: vienų vaikai labiau individualistai, linkę į meną ir savarankišką darbą, kitų – grynakraujai vadybininkai.

„Kartą pasiunčiau vaikus į gatvę dalyti gėlių. Buvo tokia veikla. Grįžo. Žiūriu, kad pilnos kišenės pinigų. Sakau, juk daviau nemokamai dalyti, o jie: jei mums duoda pinigų, negi neimsi“, – pasakojo S. Mielkaitytė.

Nepaisant linksmų nutikimų, moteris apgailestauja, kad nei vaikų stovyklos, nei kiti užsiėmimai beveik nesulaukia valdžios dėmesio ir finansavimo. Todėl toli gražu ne visi tėvai gali leisti savo vaikus į užsiėmimus. Kai kuriems telieka laukti progų, kai veiklos būna nemokamos.

Lukas PILECKAS