Skirsnemuniškė Rūta Lendraitytė – vos dvidešimt penkerių, bet jau sukasi lietuviškos mados virtuvėje. Gruodį pelnyta pergalė konkurse „Injekcija“ atvėrė kelią į svarbiausią Lietuvos mados renginį „Mados infekcija“, o tai reiškia, kad jaunoji dizainerė rado vietą tarp mados profesionalų.
Menas – kraujyje
„Vieną kartą patekęs į „Mados infekciją“, galėsi ten kolekcijas pristatyti kada panorėsi. Tai – prizas visam gyvenimui. Sakoma, kad dalyvavimas šiame renginyje – tai aukščiausias taškas, ko gali pasiekti dizaineris Lietuvoje“, – šypsosi žavi garbanė.
Iki to, ką dabar turi, R. Lendraitytė keliavo nesidairydama, neabejodama, tiesia linija į tikslą – tapti kostiumų dizainere. Mergina juokiasi, kad tokį norą pareiškė dar penktoje klasėje, nors greičiausiai tada dar nežinojo, kokia tai specialybė.
Tokios svajonės, matyt, tekėjo Rūtos kraujyje – nors merginos tėvai nieko bendro su menais neturi, tačiau seneliai – ypatingi. Močiutė ir senelis iš mamos pusės buvo siuvėjai, „kriaučiai“, kaip anksčiau žmonės sakė. „Abu siūdavo žmonėms ir patys sau. Matydavau visą darbo procesą – galandamas žirkles, burzgiančias siuvimo mašinas. Visokių jų turėjo seneliai – ir kojinių „Zinger“ firmos mašinų. Visas šis turtas liko man, bet jomis siuvu tik pramogai“, – senelius prisimena Rūta.
Seneliai iš tėčio pusės meno nekūrė, tačiau meniški buvo savo gyvenimo supratimu, aplinka, bendravimu. Didžiausią įtaką Rūtos pasaulėžiūrai padarė močiutė Ema Lendraitienė. „Ji buvo labai elegantiška, turėjo ypatingą skonį ir grožio pajautimą“, – sako R. Lendraitytė. Aplinka, kurioje augo Rūta, meno keliu nuvedė ir jos jaunesnę sesę Gretą, kuri pasirinko kūrybinių industrijų studijas Kaune.
Pastangos pasiteisino
Brandos atestatą R. Lendraitytė gavo Jurbarko gimnazijoje drauge su „raudonu diplomu“ – taip vadino pažymėjimą, kai abiturientas iš visų dalykų turi tik devintukus ir dešimtukus. „Tėvai gal slapta tikėjosi, kad taip gerai besimokanti dukra vis tik sugalvos pasirinkti praktiškesnę specialybę – gydytojos ar teisininkės, tačiau niekada nespaudė to daryti ir palaikė visas mano svajones bei padėjo joms pildytis“, – sako tėvams dėkinga mergina.
Pamatę, kad Rūta apsisprendusi tapti kostiumų dizainere, tėvai jai samdė korepetitorius. Penkerius metus būsimoji dizainerė laiką po pamokų ir savaitgalius skyrė menui. Mergina du kartus per savaitę po keturias valandas dailės mokėsi pas menininkę Rasą Grybaitę, kartą per savaitę važiuodavo į Kauną pas dėstytoją Gražiną Šutienę mokytis kompozicijos ir profesijos pagrindų. „Visos mano popietės buvo užimtos, turėjau atlikti ir korepetitorių užduotus namų darbus, bet spėjau visur. Dar ir lauko tenisą žaidžiau, knygas krimtau ir su draugais pabūti laiko užteko“, – labai intensyvų laiką prisimena R. Lendraitytė.
Stodama mergina į prašymą įrašė vienintelę specialybę – kostiumo dizainą Vilniaus dailės akademijoje (VDA). „Neleidau sau suabejoti, kad įstosiu. Pasirinkimas buvo vienas, nors tuo metu konkursai buvo labai dideli, o į šią specialybę stojo gerai pasiruošę žmonės, baigę meno mokyklas“, – sako dizainerė.
Mokslus Dailės akademijoje Rūta atsimena su malonumu – dėstytojai buvo pasirengę visada padėti studentams, dirbdavo su jais, kiek reikia, neskaičiavo valandų. Bakalauro studijas R. Lendraitytė baigė 15 žmonių grupėje. Jos baigiamojo darbo vadovė buvo Jolanta Talaikytė, iki šiol nepamirštanti buvusios studentės pasiteirauti, kaip sekasi. Pernai VDA Rūta baigė ir magistro studijas.
Darbų neatsigina
Dirbti R. Lendraitytė pradėjo dar studijuodama. Nuo antro kurso šešerius metus dirbo reklamos įmonėse stiliste dizainere. Skirsnemuniškei teko kurti kostiumus trumpametražiams filmams, vėliau gabią studentę pastebėję režisieriai pakvietė ją kurti scenografijas ir kostiumus spektakliams.
„Menų spaustuvėje“ režisieriaus Aleksandro Špilevojaus pastatytas spektaklis „Neišmoktos pamokos“, kuriame dirbo R. Lendraitytė, pernai už komandos darbą buvo nominuotas „Auksinio kryžiaus“ apdovanojimui. Šiuo metu statomi dar keturi spektakliai, kuriems scenografijas ir kostiumus kuria Rūta.
Jurbarkietė bendradarbiauja su bendrove „Ahil“, kuri pritraukia į Lietuvą tarptautinius projektus. Rūtai teko kurti kostiumus vokiečių filmui „Kruso“ apie Berlyno sienos griuvimą, kuris buvo filmuojamas Lietuvoje, o dabar tikisi padirbėti projekte su skandinavais.
„Darbo užtenka. Dirbu įvairiuose projektuose ir labai džiaugiuosi galėdama sutikti daugybę gražių, talentingų žmonių. Neseniai pradėjau dirbti su kostiumų dailininke Renata Valčik, iš kurios galiu daug pasimokyti“, – sako jurbarkietė. Jau ne pirmus metus ji Eurovizijos konkursui ir ne tik jam rengia dainininkę Ieva Zasimauskaitę.
Dizainerė samdoma stilizuoti fotosesijas, lydi klientus į parduotuves, tačiau dažnai iš sostinės šurmulio grįžta į savo studiją Skirsnemunėje, kad galėtų ramiai užsiimti kūryba.
Kinta ir vardas, ir kolekcijos
Prekinis ženklas „Utãlla“ atsirado Rūtai besimokant pirmajame kurse. Su šiuo ženklu parduodamos R. Lendraitytės kurtos kolekcijos. „Utalla yra tiesiog Rūta Lendraitytė, bet tiek kartų besikeitusi savo gyvenime, kad galiausiai tapo tiesiog Utalla. Kiekvieną kartą, kai gyvenime jaučiuosi tapusi nauju žmogumi, susikuriu sau „naują vardą“, labiausiai atspindintį mane tuo gyvenimo periodu. Taip kažkada egzistavo Rūta Lendraitytė, Rūtelė, Rūtal, Rutal, Rutall, Rutalla, o dabar Utalla. Galbūt vėliau Utalla virs Utall, tall, ll, l, kol galiausiai tokios medžiagos kaip Rūta Lendraitytė visai nebeliks“, – filosofiškai nusiteikusi dizainerė.
Pirmosios Rūtos kolekcijos nebuvo skirtos nešioti, tačiau vėlesnių kolekcijų rūbai jau tiko dėvėti. Šeštojoje kolekcijoje dizainerė linksta link modernios klasikos. Rūta kuria įvairiausius rūbus – nuo paltų iki vestuvinių suknelių, o jai padeda būrys žmonių. Dirba vadybinkai, siuvėjai, tenka samdyti ir buhalterį.
R. Lendraitytės sukurti drabužiai jau turi nemažą gerbėjų ratą – jais rengiasi ir jurbarkiečiai, daug klientų gyvena Šakiuose. Drabužiai siuvami Vilniuje ir Jurbarke. „Gimtinėje turiu labai patikimų siuvėjų. Jos daugiausia siuva paltus, viršutinius rūbus“, – sako Rūta. Jos kurtais rūbais rengiasi ir tėvai. Jie – vieni reikliausių klientų.
R. Lendraitytė tikina, kad klientas visada gali kreiptis ne tik į jos komandą, bet ir ją pačią – išsakyti pageidavimus, aptarti medžiagą, siluetus. „Mano telefono numeris paskelbtas. Galima man skambinti drąsiai“, – sako dizainerė, kuriai žvaigždių liga tikrai negresia.
Sėkmė konkurse
„Paskutinė kolekcija – visada mylimiausia“, – šypsosi Rūta. Su ja, pavadinta „Gyvi rūbai“, dizainerė ir laimėjo kelialapį į „Mados infekciją“. Konkurse ji nusprendė dalyvauti paskutinę minutę. „Sėdėjau vakare ir galvojau: „Rūta, tu sukūrei puikią kolekciją ir turi ją parodyti“, – pokalbį su savimi prisimena dizainerė.
Konkurse R. Lendraitytė parodė 5 modelius, o laimėjusi atsidėjo kūrybai ir dabar „Gyvų rūbų“ kolekcijoje – jau 16 modelių.
Pasak Rūtos, aukštoji mada turi nešti žinią, naudoti simbolius, kuriuos perskaitytų klientai. Tuo profesionalo kūryba skiriasi nuo mėgėjo. Kolekciją „Gyvi rūbai“ įkvėpė vokiečių psichoanalitikės Karen Horney tyrimas „Neurotinė gynyba kostiume“. R. Lendraitytė savo magistriniame darbe taip pat atliko tyrimą apie žmonių kalbą per aprangą, išgrynino taisykles, būdingas galingiems žmonėms ar norintiems pasislėpti. Dizainerė savo kolekciją skiria asmenybei, vengiančiai kontakto su kitais žmonėmis. Tokio tipo žmonės renkasi plačius siluetus, saugumo jiems suteikia daug kišenių, drabužiuose užkoduota ir turinti apsaugoti galia. Kiekviena kolekcijoje atsiradusi detalė – simbolis.
Dovanos gimtinei
„Mados infekcija“ vyks balandį, bet jau dabar dizainerė pasirašinėja sutartis su butikais, kurie nori prekiauti naujosios kolekcijos drabužiais. R. Lendraitytė pripažįsta, kad jos kuriamas menas yra verslas. „Aš parduodu ne tik drabužius. Parduodu save, kaip dizainerę, stilistę. Parduodu savo estetinį suvokimą ir taip galiu daryti pasaulį gražesnį“, – tikina Rūta.
Nemažai pasiekusi Lietuvoje R. Lendraitytė vis dažniau susimąsto apie užsienį – ten sparnus kelia didžioji dalis Lietuvoje specialybę įgijusių dizainerių. „Lietuva turėtų mus labiau mylėti. Su kultūriniais dalykais čia nelabai gerai. Užsienis pateikia mums puikias sąlygas dirbti, išvilioja jaunus žmones“, – nelinksmai mintimis dalijasi menininkė. Ji pati norėtų išvažiuoti į užsienį pasimokyti pas garsius dizainerius, pasisemti patirties.
Rūta paruošė dovaną ir jurbarkiečiams – jie pirmieji, dar iki „Mados infekcijos“, galės pamatyti naująją kolekciją. Kovą ji bus eksponuojama Jurbarko krašto muziejaus parodų ir koncertų salėje.
Parodą rengti padeda Jurbarko gimnazijos technologijų mokytoja Irena Petruitienė – Rūtos teta. R. Lendraitytę buvę mokytojai dažnai pasikviečia į gimnaziją papasakoti savo sėkmės istoriją. „Visada mielai dalyvauju. Visiems duodu savo kontaktus – jei sugalvotų studijuoti panašią specialybę, mielai padėsiu patarimais“, – sako Rūta.
Kokia jos sėkmės paslaptis? „Aš labai tikiu tuo, ką darau. O aplinkiniai žmonės, rodos, dar labiau manimi tiki. Aš keičiuosi ir tobulėju drauge su naujais darbais, pažintimis“, – sako dizainerė.
Kelias į pilnatvę – vienas: daug ir sunkiai dirbti, tikėti tuo, ką darai, eiti į tikslą be jokių kompromisų, dalyti save aplinkiniams ir gauti neįkainojamą grąžą – pasitikėjimą.
Jūratė Stanaitienė
