Trisdešimt ketveri metai praėjo nuo tų dienų įvykių. Tai nemažas laiko tarpas, bet niekada nepamiršime, kaip 1991 m. sausio 11 d. per Spaudos rūmų šturmą į veidą buvo peršautas savanoris Vytas Lukšys. Po šio įvykio mes Parlamente buvome išrikiuoti ir prisiekėme negailėdami jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos nepriklausomybę. Tarp visų – ir 27 jurbarkiečiai.
Tą lemtingą naktį…
Nepamiršime, kaip statėme barikadas. Rūmų viduje buvusius baldus vertėme ant langų. Gaminome Molotovo kokteilius, minavome pozicijas.
Tą lemtingą naktį, apie pusę antros, gavome komandą visiems paskirtose vietose užimti gynybines pozicijas – žvalgai pranešė, kad iš Šiaurės miestelio (buvęs sovietinės armijos karinis miestelis Vilniuje – red.) pajudėjo tankai ir važiuoja Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo link.
Mūsų ginkluotė, palyginus su sovietine, buvo juokinga: lazdos ir iš laiptų turėklų išlaužti geležiniai strypai, padangų montiruotės, medžiokliniai ir mažo kalibro šautuvai. Kai kurie dar turėjo kokį seną aprūdijusį pistoletą.
Sovietai tą puikiai žinojo, bet suprato ir tai, kad dabar ne 1940-tieji – lietuvių tauta pasiruošusi sutikti jau ne su gėlėmis. Tad paskutinę minutę nusprendė užgrobti televizijos bokštą, kad būtų nutrauktas Lietuvos ryšys su pasauliu.
Prie televizijos bokšto
Prie televizijos bokšto vyko žiaurūs dalykai: iš tankų ir automatų šaudė virš minios galvų, kareiviai žmones daužė automatų buožėmis, kai kas pateko po tankų vikšrais.
Nepaisant įvykių prie televizijos bokšto, žmonių minia prie Parlamento vis didėjo. Žmonės susikibo rankomis ir tankams pastatė gyvą sieną, meldėsi ir prašė Dievo pagalbos. Buvo pasiryžę nesitraukti nuo tankų.
Rusai pamatė, kad prie televizijos bokšto pralieta daug beginklių žmonių kraujo, tad per gyvą už-tvarą nesiryžo važiuoti, traiškyti žmones ir pulti Aukščiausiosios Tarybos-Akuriamojo Seimo rū- mus.
Tad mes, pastato viduje buvę Parlamento gynėjai, esame labai dėkingi visiems, kurie tuomet buvo su mumis. Tik dėl jūsų drąsos ir ryžto puolimas buvo atšauktas, ir mes likome gyvi.
Buvo visko: ir baimės, ir panikos, buvo tokių, kurie neišlaikė įtampos, metė uniformą, ginklą, priesaiką ir gėdingai pasitraukė. Tačiau galime didžiuotis, kad iš 27 jurbarkiečių tokių nebuvo nė vieno.
2022 metais vienuolikai šių kovotojų valstybė suteikė Laisvės gynėjo statusą.
Tik dalelė tautos kovų
Parlamento gynimas yra tik dalis mūsų tautos kovų už Nepriklausomybę. Tik atkūrus Lietuvos valstybę, jau 1919 metais savanoriai stojo į kovą su į Lietuvą plūstančiais bolševikais ir bermontininkais.
Istorikų duomenimis šiose kovose žuvo apie 3,5 tūkst. lietuvių, bet išsaugojo nepriklausomą valstybę.
Kai 1940 metais Vyriausybės sprendimu be pasipriešinimo buvo prarasta nepriklausoma valstybė, tauta, patyrusi sovietines represijas, tardymus, persekiojimus, įkalinimus, didįjį 1941 m. birželio 14-osios trėmimą, jau antrosios okupacijos 1944 m. pradžioje nekentė sovietinės santvarkos ir nesilankstė okupantams. Vėlgi Lietuvos savanoriai partizanai stojo į ginkluotą kovą.
Tai buvo vienas didžiausių pasipriešinimų svetimai okupacijai Europoje, kai vienų vieni, be nuolat žadamos užsienio pagalbos, kovą išlaikė daugiau kaip dešimt metų ir gyveno, tiesiogine to žodžio prasme, bunkeriuose ir slėptuvės po žeme.
Tuomet kovoti už nepriklausomą Lietuvą į miškus išėjo apie 50 tūkst. Lietuvos pilie- čių, daugiau kaip 20 tūkst. žuvo, daugelis jų ir šeimų narių pateko į kalėjimus ir tremtį.
Ir štai 1991 m. sausio įvykiai: žuvo 14, sužeista apie 700. Visa tai rodo, kad laisvė kainuoja ir visuomet aplaistoma krauju.
Ši kova – taip pat mūsų!
Dabar matome, kas vyksta Ukrainoje. Raudonasis slibinas vis labiau agresyvėja, viską iš eilės daužo. Ten kiekvieną dieną žūsta žmonės. Mes, Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai, su pagalbos misijomis ne kartą vykome į Ukrainą.
Mums buvo didelė garbė aplankyti tarptautinį savanorių karių batalioną, kuriame yra ir mūsų tautiečių, tarp jų ir jurbarkietis.
Socialiniuose tinkluose vis pasirodo komentarų apie karius savanorius – ką jie ten veikia, tai ne mūsų karas ir panašiai. Tokiems reikia atsakyti, kad jie nevertina ir nesupranta realios grėsmės arba tyčia skleidžia priešišką sovietinę propagandą.
Tie kariai – ne dėl įdomumo rizikuoja gyvybe. Jie ten dėl to, kad mes ramiai miegotume, kad mūsų vaikai nematytų, kaip žūsta jų tėvai.
Kai 1991 m. sausio mėnesį padėti ginti Parlamentą atvyko grupė jaunų vyrų ukrainiečių ir stojo į vieną gretą su mumis, jie nesakė, kad tai – ne jų kova. Priešingai – mūsų kova tuomet buvo ir jų kova. Šito pamiršti negalime.
Karas – tai ne filmas. Tai tikros žūtys, tikri praradimai. Mes negalime pamiršti, nusigręžti nuo tos kovos. Todėl visomis išgalėmis privalome remti Ukrainos karius, nes tai – ir mūsų kova. Mūsų palaikymas ir parama jiems labai svarbi.
Mūsų tauta už laisvę ir nepriklausomybę sudėjo daug aukų, todėl esu įsitikinęs, kad daugelis teisingai supranta šiandieninę padėtį ir kaip mes turime laikytis. Jau 34-erius metus sausio 13-oji mums tai primena.
