Sausio 22-oji žymi vieną svarbiausių XIX a. Lietuvos ir viso regiono istorinių datų – 1863–1864 metų sukilimo prieš okupacinę Rusijos imperijos valdžią pradžią. Tai buvo drąsus ir ryžtingas bandymas atkurti politines bei pilietines laisves, apginti tautinį orumą ir pasipriešinti prievartinei carinės valdžios politikai.
Sukilimas apėmė Lietuvos, Lenkijos ir dabartinės Baltarusijos žemes, į jį įsitraukė įvairių socialinių sluoksnių žmonės – bajorai, valstiečiai, miestiečiai, dvasininkai, inteligentija.
Nors sukilėliai neturėjo nei pakankamos ginkluotės, nei tarptautinės paramos, juos vienijo laisvės siekis ir pasiryžimas priešintis okupacinei valdžiai.
Numalšinus sukilimą, carinė Rusija dar labiau sugriežtino represijas: buvo vykdomos egzekucijos, masiniai trėmimai į Sibirą, konfiskuojami dvarai, uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis, sustiprinta rusifikacija.
Tačiau net ir pralaimėtas, 1863–1864 metų sukilimas tapo reikšmingu lūžiu tautinės savimonės formavimuisi ir vėlesnių laisvės kovų pagrindu.
Šiandien, minėdami Sausio 22-ąją, pagerbiame sukilimo dalyvių atminimą ir primename, kad laisvė bei valstybingumas buvo iškovoti didelių aukų kaina.
1863–1864 metų sukilimas išlieka gyvu istoriniu liudijimu apie tautos valią priešintis priespaudai ir siekti nepriklausomos ateities.
