Savanorystė šiandien – nebe atsitiktinis, o sąmoningas jaunimo sprendimas. Jauni žmonės visame pasaulyje renkasi ne tik studijas ar darbą, bet ir prasmingą veiklą, skirtą pažinti kitos šalies kultūrą ir socialinius iššūkius. Ši tendencija ryški ir Lietuvoje – mūsų jaunimas vis dažniau savanoriauja užsienyje, o Lietuva tampa savanorystės kryptimi užsienio jaunimui.
Pasirinko mūsų kraštą
Savanorystės žemėlapyje vis dažniau atsiranda ne tik didieji Lietuvos miestai. Jurbarkas taip pat tampa vieta, kurią renkasi jauni žmonės iš kitų šalių, norintys įgyti socialinio darbo patirties, prisidėti prie bendruomenių stiprinimo ir pažinti Lietuvos kasdienybę. Nuo praėjusių metų rugpjūčio evangelikų liuteronų diakonijoje „Jurbarko sandora“ savanoriauja vokietė Sarah Timmer.
Iš Žemutinės Saksonijos atvykusi Sarah dalyvauja ilgamečių partnerių – Ökumenewerk der Nordkirche (Šiaurės Vokietijos evangelikų liuteronų bažnyčios) – tarptautinėje savanorystės programoje ir šiuo metu atlieka praktiką Šeimos namuose Jurbarke.
Mergina atvyko per programą, pagal kurią jauni žmonės siunčiami į partnerių organizacijas įvairiose pasaulio šalyse. „Tai programa, kuri leidžia jaunimui realiai įsitraukti į socialinę veiklą. Lietuva buvo viena iš galimybių, bet būtent šis projektas man labai atsiliepė viduje“, – sako savanorė.
Pasak jos, sprendimas atvykti į Lietuvą subrendo po pokalbio su Šiaurės bažnyčios atstovais. „Tai buvo pirmasis laisvas projektas, ir jis palietė mano širdį. Supratau, kad noriu čia būti“, – prisimena Sarah.
Nors veikla vadinama praktika, oficialiai tai – savanoriška socialinė veikla, skirta 18–28 metų jaunuoliams. Studijuojantiems socialinį darbą ši patirtis gali būti įskaityta kaip praktika.
„Man buvo pasakyta, kad dirbsiu krizių centre, įgysiu patirties dirbdama su vaikais, jaunimu. Kadangi pati planuoju studijuoti socialinį darbą, tai man labai svarbu“, – sako Sarah.
Ji pasakoja, kad tokios savanorystės vyksta ne tik Europoje. Daugiausia jaunuolių renkasi Lotynų Ameriką, savanoriai vyksta į Indiją, Afriką.
Kodėl Jurbarkas?
Pasak VšĮ „Liuteronų diakonija“ direktoriaus kun. Mindaugo Kairio, bendradarbiavimas su Šiaurės bažnyčia vyksta jau daug metų. „Palaikome tarptautinius ryšius su Šiaurės bažnyčios jaunimo centrais. Jie ieškojo partnerių Lietuvoje, galinčių priimti savanorį. Įvertinome, ką galime pasiūlyti – gyvenamąją vietą, bazines sąlygas ir nusprendėme įsitraukti į šią veiklą“, – sako kun. M. Kairys.
Sarah – pirmoji savanorė, atvykusi į Jurbarką pagal šią programą, tačiau diakonija jau turi patirties priimant praktikantus iš Vokietijos. „Planuojame priimti ir kitus, tačiau Sara – išskirtinė. Džiaugiamės jos savarankiškumu, atsakingumu, žingeidumu“, – pabrėžia M. Kairys.
Kasdienybė ir laisvalaikis
Jurbarke Sarah dirba krizių centre – padeda prižiūrėti vaikus, prisideda prie kasdienės veiklos, talkina diakonijos biuro darbuose, dirba su jaunimu. „Jeigu kam nors reikia pasikalbėti ar tiesiog pabūti – esu šalia“, – sako ji.
Savanorė gyvena diakonijos savanoriams gyventi skirtose patalpose. Čia ji turi ne tik savo atskirą kambarį, bet ir nedidelę virtuvėlę, kurioje gaminasi maistą.
Laisvalaikiu svarbiausia užduotis – lietuvių kalba. „Ji nėra lengva, bet man patinka mokytis. Po mėnesio pasakysiu – viskas bus gerai“, – šypsosi savanorė. Ji keliauja po Lietuvą, lankėsi Kaune, Vilniuje, o laisvalaikį apibūdina kaip gana spontanišką. Mergina pasakoja Lietuvoje atradusi ir iki tol jai buvusią svetimą sporto šaką – krepšinį. „Kartu su kolegėmis einame į krepšinio rungtynes vykstančias Jurbarke. Labai smagus užsiėmimas. Anksčiau niekada nesidomėjau šiuo sportu. Galbūt todėl, kad Vokietija futbolo šalis. Tačiau man jis patinka“, – prisipažįsta Sarah.
Atradimai
Lygindama Vokietiją ir Lietuvą, Sarah pastebi tiek aiškius skirtumus, tiek netikėtus panašumus. Pasak jos, Vokietijoje kasdienybė yra labai suplanuota – punktualumas čia itin svarbus, viskas daroma tiksliai pagal planą. Lietuvoje, priešingai, daugiau spontaniškumo, sprendimai priimami paprasčiau, daug kas vyksta lokaliai, bendruomeniškai. Vis dėlto žmonės abiejose šalyse, anot savanorės, labai panašūs: iš pradžių atsargesni, uždaresni, ypač su tais, su kuriais neturi artimo asmeninio ryšio, tačiau geriau susipažinus greitai atsiveria.
„Skiriasi ir bendravimo tempas – Vokietijoje žmonės labiau linkę laukti, laikytis tvarkos, o Lietuvoje viskas vyksta greičiau, kartais net visiškai priešingai, nei ji buvo įpratusi. Tačiau kasdieniai dalykai, tokie kaip maistas ar religinės tradicijos, pasirodė esantys stebėtinai panašūs“, – tvirtina mergina.
Pasak merginos, tiek Šiaurės Vokietijoje, iš kur ji kilusi, tiek Jurbarke daug gerų darbų atlieka religinės bendruomenės. „Vieta, kurioje gyvenu, yra labai religinga. Mes turime moterų vienuolyną, aplink kurį yra įsikūręs visas kaimas. Todėl aplink yra daug vienuolynui priklausančių vaikų darželių. Taip pat ir pagrindinė, pradinė mokykla yra vienuolyno mokykla“, – pasakoja Sarah.
Maistas taip pat tapo mūsų šalies pažinimo dalimi. Nors Sarah yra vegetarė, lietuviška virtuvė ją nustebino. „Cepelinai man labai patiko, ragavau ir kugelio. O didžiausias atradimas – šokoladu aplieti varškės sūreliai. Tokio dalyko iki šiol nebuvau mačiusi“, – pasakoja ji.
Šiuo metu Sarah išvykusi į Vokietiją aplankyti artimųjų, kurie taip pat planuoja atvykti į Lietuvą. „Pavasarį pas mane atvyks tėvai ir brolis, o kiek vėliau ir pusseserė. Jau esu suplanavusi ką jiems parodysiu“, – pasakoja savanorė.
Žvilgsnis į ateitį
Sarah jau pateikė dokumentus studijuoti socialinį darbą Vokietijoje. Šį laikotarpį Lietuvoje ji vadina pažintiniu, bet neatmeta galimybės ateityje čia sugrįžti. „Buvimas čia man padėjo apsispręsti, kokiu keliu noriu eiti toliau. Pateikiau dokumentus studijuoti socialinį darbą Vokietijoje. Tikiuosi dar labiau pagerinti lietuvių kalbos žinias. Neatmetu galimybės studijų metu pasirinkti užsienio semestrą Lietuvoje – tai būtų labai gera patirtis“, – sako savanorė.
Diakonija „Jurbarko sandora“ taip pat jau dėlioja artimiausias veiklas – numatytos net trys stovyklos, į kurias kviečiami ir savanoriai iš Vokietijos. Pirmojoje stovykloje dalyvaus partneriai iš Hojersverdos miesto, kartu bus tvarkoma klebonija, rengiama talka ir savaitės trukmės darbinė stovykla. Vėliau į Jurbarką atvyks jaunimas iš Krailsheimo su kunigu Uve Langzam, jo komanda prisidės prie tęsiamų parapijos nmaų atstatymo darbų. Trečioji stovykla vyks rudeniop – į ją įsitrauks jaunimas iš Štutgarto, dirbsiantis dienos centre su autistiškais vaikais“, – planais dalinasi VšĮ „Liuteronų diakonija“ direktorius kun. Mindaugas Kairys.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
