Lapkričio 14 d. popietę Jurbarke, Jaunimo parke, pasivaikščioti su šuniuku išėjusią merginą užpuolė ir apkandžiojo palaidas vilkšunis. Būsima mama atsidūrė ligoninėje, o rajono valdžia, kuriai privalu pasirūpinti benamiais gyvūnais ir užtikrinti žmonių saugumą – skėsčioja rankomis – esą gelbėjimasis – pačio skęstančiojo reikalas.
Nelaimė įvyko šiek tiek prieš 14 val., kai šuniuku vedina, septintą mėnesį nėščia, aštuoniolikmetė vaikštinėjo Jaunimo parke.
„Staiga pamačiau, kad priešais atbėga didelis, juodai rudas šuo, kuris priminė vilkšunį. Jis puolė mano šuniuką, kurį gelbėdama paėmiau ant rankų. Tada šuo griebė man už kairės kojos, įkando tiesiai per sulenkimą ir dar gerokai paplėšė. Šuo nasrus atleido tik tuomet, kai jam spyriau. Neturėjau su savimi telefono, todėl šiaip ne taip nuėjau iki netoliese gyvenančios draugės, kuri iškvietė medikus“, – pasakojo mergina.
Būsima mama tikina, kad nors šuns baisiai išsigando, o žaizdą teko siūti, tai – ne didžiausia bėda. Kol kas neaišku, kaip šuns užpuolimas atsilieps būsimam vaikui.
„Mane dabar turi gydyti dėl pasiutligės. Gal keturi daktarai tarėsi, ką daryti, kokius vaistus parinkti, nes laukiuosi. Ne visi medikamentai tokioje situacijoje tinka. Bėda ir tai, kad vakcinos negali leisti į pilvą – juk laukiuosi. Tai leidžia į koją“, – sakė mergina.
Pasak nukentėjusiosios, už jos sužalojimą bei pasekmes kūdikiui atsakomybę vienareikšmiškai turėtų prisiimti savivaldybė ir seniūnija. Būtent šios įstaigos atsako už beglobius gyvūnus.
Kad vaikščioti net tokiose populiariose vietose kaip Jaunimo parkas pavojinga, redakcijai patvirtino dar viena jurbarkietė. Moteris, kaip ir nukentėjusioji, laukiasi, tad jų istorijos panašios. Skirtumas tik tas, kad Jaunimo parke prieš porą savaičių pasivaikščioti su šunimi išėjusi moteris atbėgantį palaidą šunį pamatė anksčiau, nei nukentėjusioji.
„Nežinau, ką būčiau dariusi, jei jis būtų mus užpuolęs. Tai tas pats šuo. Gerai, kad pamačiau ir spėjau pabėgti, o šuo dar buvo gan toli ir nesivijo. Būdama nėščia net nebūčiau pabėgusi ir pasipriešinti būtų buvę labai sunku. Net nenoriu galvoti apie tai, kas galėjo nutikti. O svarbiausia, kad ne kokiame užkampyje, o judrioje vietoje, kur vaikšto daug žmonių, ypač vaikų“, – baisėjosi moteris.
Pasak jos, per paskutinius porą metų tiek prisidaugino benamių šunų, kad nebeįmanoma saugiai išeiti su savo augintiniu į miestą. Be to, nemažai šunų šeimininkų elgiasi neatsakingai, paleidžia palaidus. „Vieną dieną jie sukandžios kokį vaiką, gal tada teisme atsidūrę valdininkai ir politikai kokią kadenciją dirbs be algų, kad sumokėtų žalą“, – kalbėjo moteris.
Ketvirtadienį netoli Jaunimo parko ir aplinkinių gatvių namų kiemuose vėl bėgiojo tas pats šuo, urzgimu patvirtindamas, kad praeiviai jam nepatinka.
Gūžčioja pečiais
Jurbarko r. savivaldybės administracijos direktorė Vida Rekešienė pripažįsta, kad pasirūpinti beglobiais gyvūnais – savivaldybės pareiga. Tačiau sprendimo, kaip tai padaryti, nėra. Sutartis su gyvūnų globos ir kontrolės tarnyba „Nuaras“ leidžia tik gesinti jau kilusius gaisrus. Tarnybos darbuotojai gavę pranešimą turi per parą atvykti ir paimti gyvūną. Tokia praktika visiškai neveiksminga, nes per tiek laiko gyvūnas gali atsidurti nežinia kur. Maža to, „Nuaras“ paima tik pavienius gyvūnus, dėl kurių yra kviečiamas, o benamių šunų ir kačių skaičiaus rajone niekas nekontroliuoja.
„Labai gaila, kad taip atsitiko ir nukentėjo besilaukianti mama. Būtų baisu, jei būtų nukentėję ir kiti žmonės. Savivaldybė turi sutartį su „Nuaru“, kurį kviečia, jei yra problema. Tačiau tai išsprendžia problemas tik su pavieniais gyvūnais. Funkcija kontroliuoti tokius gyvūnus pavesta miesto seniūnijai, ji ieško problemos sprendimo“, – sakė V. Rekešienė.
Tačiau Jurbarko miesto seniūnas Romualdas Kuras, kaip ir jo viršininkė, tik skėsčioja rankomis. Nuolat ką nors užpuolantis šuo seniūnui puikiai žinomas, tačiau sugauti jo esą nepavyksta. Gyvūno šeimininkas jau kuris laikas gydomas ligoninėje Kaune, o benamiu tapęs šuo blaškosi po miestą puldinėdamas žmones.
„Nuaras“ dėl šito šuns buvo atvažiavęs porą kartų. Kartą net šovė į jį migdomųjų pripildytą strėlytę. Tačiau medikamentai suveikia tik per penkiolika minučių. Šuo per tą laiką sugebėjo pabėgti ir jo niekas nerado“, – sakė R. Kuras. Seniūnas taip pat tikina, kad kito, teisiškai leistino, kelio išspręsti problemą nėra.
„Mes negalime jo nušauti. Jei kas gali – tegul nušauna, ir problemos neliks. Vėl kviesime „Nuarą“, gal suras ir sugaus tą šunį. Bet geriau būtų paklausti politikų, kodėl jie uždarė anksčiau veikusią šunų prieglaudą, kuri vykdė nuolatinę benamių ir neprižiūrimų gyvūnų kontrolę“, – sakė R. Kuras.
Paklaustas, ką daryti nuo šunų antpuolių kenčiantiems žmonėms, seniūnas tik gūžteli pečiais. Situacija tokia, kad gelbėtis tenka patiems. Nei seniūnija, nei savivaldybė savo pareigos kontroliuoti beglobius gyvūnus įvykdyti tiesiog negali.
Anksčiau, kai Naujasodžių kaime (Jurbarkų sen.) veikė prieglauda, jos darbuotojas per metus sugaudavo daugiau nei tris šimtus benamių ar neprižiūrimų gyvūnų. Dalis jų būdavo užmigdoma, kitiems surandami nauji namai, dalis grąžinama seniesiems šeimininkams.
Policija taip pat bejėgė
Kad mieste ir rajone padėtis su beglobiais arba neprižiūrimais gyvūnais beveik nekontroliuojama, sutinka ir Jurbarko r. policijos komisariato viršininkas Aivaras Dumčius. Kartais patiems pareigūnams tenka rizikuoti sveikata, gaudyti pavojingus šunis ir vežti juos į komisariatą. Čia gyvūnai uždaromi tarnybinio šuns voljere. Tuomet arba ieškomas šuns šeimininkas, arba iš Kauno kviečiami „Nuaro“ specialistai.
„Tokios funkcijos, kaip benamių gyvūnų gaudymas, mums valstybė nėra numačiusi. Pareigūnai nei turi tam priemonių, nei yra apmokyti tai saugiai daryti. Šitą darbą turi atlikti specializuotos tarnybos“, – sakė A. Dumčius.
Beje, voljere uždaryti neaiškūs gyvūnai kelia grėsmę brangiai kainuojančiam tarnybiniam šuniui. Nors šunys kartu nelaikomi, vis tiek yra galimybė, kad tarnybinis šuo gali užsikrėsti įvairiomis ligomis ar parazitais.
„Jei žmogų užpuola, apkandžioja šuo ir apie tai mums pranešama, visada pradedamas tyrimas. Gali būti net ikiteisminis tyrimas. Jei šuns priklausomybė nustatoma, jo šeimininkas baudžiamas. Todėl ir šiuo atveju patariu nukentėjusiajai susisiekti su manimi. Tikrai patarsiu, ką ir kaip daryti, informuosiu, kaip vyksta tyrimas“, – sakė A. Dumčius.
Viršininkas tikina, kad jei šalia miesto būtų kur bent laikinai nuvežti sugautus šunis, pareigūnai kai kuriuos jų patys sugautų.
Sužalojo mažiau
Pasak Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Tauragės departamento Jurbarko skyriaus vedėjos Jolitos Lapėnienės, į įstaigą kasmet kreipiasi kelios dešimtys nuo gyvūnų nukentėjusių žmonių. Šiemet užregistruota trisdešimt tokių atvejų.
„Pernai, lyginant su ankstesniais metais, buvo šioks toks sumažėjimas – į mus kreipėsi 44 nukentėję asmenys. Beveik visuomet nustatome žmogų sužalojusį gyvūną. Tuomet būna aišku, ar gyvūnas nuo pasiutligės skiepytas, ar ne. Jei skiepytas, lieka tik gydytis žaizdas, jei neskiepytas – privalomas vienoks ar kitoks gydymo kursas. Jei gyvūno rasti nepavyksta, tada žmogus gauna visą pasiutligės gydymo kursą“, – sakė specialistė.
2014 m. nuo gyvūnų nukentėjo 60 žmonių, 2013 m. – 60, 2012 m. – 59, 2011 m. – 52.
Lukas PILECKAS
Šuo gyvena ir jo šeimininkas Evangelikų bažnyčios kieme. TAE