Pasaulyje ir šalia mūsų vėl labai neramu: tas pat rusiškasis imperializmas penktus metus iš eilės atvirai ginklu grobia kaimyninę valstybę, o ukrainiečiai didvyriškai gina savo ir mūsų laisvę. O kada nors ar buvo ramu? Gal tiesiog pripratome prie karo, kai nelaimės tiesiogiai mūsų nepaliečia. Žmogaus savybė keičiantis kartoms – pamiršti skausmą, o jaunimas dar pridėtų: tai buvo seniai, tai buvo ne su mumis ir ne mums. O ar tikrai?
Ar reikia prisiminti istoriją?
O gal vis tik verta prisiminti istoriją? Šiomis dienomis, nuo kovo pabaigos iki balandžio 20-osios prieš 77-erius metus kasdien lietuvių tauta kentė siaubą – sovietiniai okupantai Lietuvos kaimą rengė kolektyvizacijai ir ėmėsi naujos taktikos kovoje su ginkluotu pasipriešinimu. Iš valstiečių reikalavo, kad jie „kolchozams“ atiduotų savo žemę, gyvulius ir žemės ūkio padargus, netgi ūkinius pastatus, nes steigiami kolūkiai jokio savo turto neturėjo. Valstiečiai turėjo tapti „kolchozninkais“, bendrai dirbti ir pagal dirbtų dienų skaičių gauti dalį pelno ar pagamintos produkcijos. Tai priminė baudžiavą.
Suprantama, žmonės tam prieštaravo. Tad daugumą ūkininkų, mokytojų, miestelių tarnautojų ir šiaip mokytesnius gyventojus reikėjo vežti į Sibirą, jų turtą perduoti sovietinės valdžios įstaigoms, „kolchozams“. Tokiu būdu buvo siekiama ir antrojo tikslo – dalį likviduoti, kitus palaužti kaip miškuose kovojančių lietuvių partizanų socialinę atramą kaime. Likę „biedniokai“ patys neturės ką valgyti, tai kas maitins šimtus vyrų, po karo tęsiančių lietuvių tautos laivės kovą, o likęs vienas kitas įbaugintas ūkininkas ir kaimo proletarai galės pradėti „naują kolektyvinį gyvenimą – tiesų kelią į socializmą ir šviesų komunizmo rytojų“.
Rusai šioje srityje jau turėjo praktikos: 1932-1933 metais Sovietų vyriausybė, sukėlusi dirbtinį badą, vadinamąjį Holodomorą, numarino per šešis milijonus Ukrainos gyventojų ir tokiu būdu palaužė pasipriešinimą kolektyvizacijai ir rusinimo politikai.
Ir daugeliui lietuvių nei ši diena, nei rytojus buvo nei laukiami, nei šviesūs. Išveš ar neišveš? Gal šiąnakt, o gal rytoj ar poryt? Prisiminė, kaip pernai pavasarį, 1948 m. gegužės pabaigoje, 22–27 dienomis, rusai surengė trėmimo vajų, pavadinę jį operacija „Vesna“ („Pavasaris“). Tada daugiau kaip keturiasdešimt tūkstančių Lietuvos gyventojų atsidūrė retai apgyvendintose Sibiro platybėse – Krasnojarsko krašto Irkutsko srityje, Buriatijos-Mongolijos plynėse. Tą gegužės 22-osios penktą valandą ryto buvo pažadinta ir išvežta šalia Jurbarko gyvenusi Meškauskų šeima, Dominikas Jocius iš Rotulių ir daugelis kitų šeimų. Jeigu ūkininkas samdė dar kokį darbininką, kaip tuomet vadino piemenį, pusbernį, berną ar mergą, tai Sibiras garantuotas. Sovietams toks valstietis – jau buožė, darbo žmonių išnaudotojas!
Taip ištuštėjo kaimai, liūnai žvelgdami aklais langais tebekiūtojo ūkiai, o po kai kurių kiemus jau slankiojo svetimi gyventojai.
Ar verta
prisiminti nerimą?
Dabar vėl pavasaris: išveš ar ne? Jau kažkas išgirdo ir dabartinio trėmimo akcijos keistą pavadinimą „Priboj“ – lietuviškai „Bangų mūša“. Turbūt veš paklausyti, kaip Ledinuotojo vandenyno bangos talžo pakrantės akmenis, arba per bulviasodį nesupratęs šmaikštuolio valstiečio juokelių – iš kur tas derlius bus, jei žmonės kolūkiui atidavė senas pernykštes bulves – gargaliuojančia lietuvių kalba grasino iš kažkurio miesto atkeltas naujasis kolūkio pirmininkas: „Gal nori pas baltas meškas?“
Ir tremtinių ešelonai vėl pūškavo į Rytus – tą patį Krasnojarsko kraštą. 1949 m. kovo ir balandžio mėnesiais ištremta per 32 tūkst. Lietuvos gyventojų. Nerasime mietelio ar kaimo, kuriuos būtų aplenkusi juoda tremties, vykusios nuo 1941 m. birželio 14-osios ir pat 1952 m. vasaros pabaigos, šmėkla, išskyrus tuos ketverius metus, kai Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvą buvo okupavę vokiečiai.
Kaip trėmimai palietė tautą galima spręsti ir iš to, kad prasidėjus sąjūdžiui už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, 1988 m. buvo įsteigta Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. Tuomet Jurbarko rajono savivaldybėje į ją užsirašė per 1200 buvusių tremtinių ir politinių kalinų. O juk daugelis nesugrįžo, baigė vargo dienas ten ir liko. Tik kai kurių palaikus pirmaisiais nepriklausomybės metais iš amžino įšalo žemės į gimtą brangią Lietuvą parsivežė artimieji.
Kaip tvirtina LPKTS Jurbarko filialo valdybos pirmininkė Irina Pažereckienė, dabar savivaldybėje turime tik 22 tikruosius tremtinius – štai kiek žmonių išsivedė prabėgęs laikas. Dabar LPKTS veikloje dalyvauja per šimtą tremtiniais pripažintų gyventojų. Tačiau dauguma jų arba gimę tremtyje, arba jų vaikai ir vaikaičiai, nepatyrę tikrojo tremtinių skausmo ir siaubo, kai per valandą buvo išplėšti iš savo rankomis ir prakaitu sukurtų namų.
Daugeliui karas
dar tęsėsi
Šiomis dienomis prieš 77-erius metus, kai į Rusijos gilumą riedėjo tremtinių prigrūsti ešelonai, Lietuvoje daugumai kaimo žmonių dar tebevyko karas. Tuos metus, maždaug nuo 1944 m. rudens, kai vėl į Jurbarko kraštą užėjo rusai, iki 1953 metų, Jurbarko krašto gyventojai taip ir vadino. Lietuvoje, kaip niekur kitur, vyko ypač stiprus ginkluotas antisovietinis pasipriešinimas – karas po karo, kai Jurbarko Kęstučio apygardos partizanai užiminėjo net didesnes gyvenvietes, o stribai be kariuomenės paramos į miškus bijojo kišti nosį.
Taip jau sutapo aplinkybės, kad tauta gerai išmoko 1940 m. birželio pamoką. Kai rusai pirmą kartą Lietuvą okupavo 1940 m. birželio 15-ąją, daugelis net mokytų žmonių praktiškai dar nebuvo patyrę tikrosios socializmo esmės. Nuolat iš Maskvos girdimi žodžiai laisvė, lygybė, brolybė, darbininkų ir valstiečių valdžia, komunistų ir nepartinių vienybė bei panaši propaganda, galvas buvo apsukusi daugeliui: gal iš tiesų tas socializmas ne taip blogai, gal ir geriau, negu Smetonos diktatūra. Tad ne vienas dirbti su okupantu nuėjo gerų minčių ir sąžiningo tikėjimo vedinas. O kai pamatė, kas daroma, ką patys padarė, vėliau kas nusišovė, kas nusigėrė, o kas nušliaužė istorijos pasroviui.
Jau pirmosiomis naujosios santvarkos įvedimo savaitėmis suiminėjami ir į kalėjimus uždaromi Lietuvos Vyriausybės nariai, karininkai, šaulių vadai, kunigai, mokytojai. Pagaliau pamokos kulminacijas tampa didysis 1941 m. birželio 14-osios trėmimas, atkrapštęs daugeliui akis ir tapęs pamoka likusiam gyvenimui ir okupantų vertinimui. Tąkart per savaitę į Rusijos Altajaus kraštą, Komijos ir Tomsko sritis išvežta apie 17,5 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Pamiršti nevalia
Nežinia kaip trėmimai būtų įsisiautėję toliau, bet juos sustabdė po savaitės, 1941 m. birželio 22 d., prasidėjęs buvusių draugų – stalininės Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos karas. Nors abu planavo pasidalinti Europą – pasirašė Molotovo-Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus, abu – vieni iš Vakarų, kiti – iš Rytų, plėšė Lenkiją, tačiau vėliau vienas kitam dantis suleido į gerkles – –karas trėmimus sustabdė ketveriems metams.
Kai 1944 m. spalio mėnesį Jurbarko kraštą vėl užėmė raudonoji okupacija, po pusmečio atnaujino ir trėmimus: jau 1945 m. balandžio 20 – gegužės 3 dienomis buvo tremiami vadinamieji „Lietuvos vokiečiai“. Iš tikrųjų tai buvo daugiausia evangelikų liuteronų tikėjimo lietuviai, kuriuos dėl istorijos neišmanymo okupantai ir jų talkininkai laikė nugalėtais vokiečiais.
O Lietuva buvo jau nebe tokia, kaip 1940-aisiais. Ji išėjo pirmosios okupacijos pamoką, todėl vyrai ėmėsi ginklų, tikėdamiesi atkovoti nepriklausomą Lietuvą. Tik, kaip skelbė iš užjūrio, prasilaikykite tai iki Kalėdų, tai iki Velykų, kitais metais – vėl tas pats, kol ateis amerikonai.
Mėnesį prieš, kai buvo rengiama 1949 m. kovo mėnesio operacija „Priboi“ ir balandžio 10-20 dienų trėmimai, kurių 77-ąsias metines šiomis dienomis minime, aštuoni Lietuvos partizanų vadai, susirinkę į po klėtele Minaičių kaime (Radviliškio rajonas) įrengtą bunkerį net dvidešimt dienų tarėsi, kaip suvienyti partizaninį judėjimą, įkūrė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį, išrinko Prezidiumą, o jo pirmininku – partizanų generolą Joną Žemaitį-Vytautą. Siekdami atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką 1922 m. Konstitucijos pagrindu, priėmė 1949 m. Deklaraciją – konstitucinį dokumentą apie tai, kokia turi būti Lietuva vėl iškovojus nepriklausomybę.
Ar mokomės šiandien?
Sakydavo, kad Sibiras žmogų ne tik pražudo, bet ir užgrūdina. Kiek iškilių žmonių, gydytojų, mokslininkų, išradėjų yra buvę tremtiniai ar jų palikuonys. Sugrįžusiems niekas neskyrė butų, varžė siekti išsimokslinimo, kliudė dėl geresnio darbo, bet jie prasimušė: baigė mokslus, įsigijo namus. Todėl, kad tokie, matyt, genai – juk trėmė geriausius, kad čia jų liktų kuo mažiau.
O šiandien ar turime iš ko pasimokyti, kad nepadarytume klaidos rytoj, jeigu ateitų tokia valanda? Juk buvusias istorijos pamokas į užmarštį nusineša laikas ir atrodo, kad gyvensime ramiai. Dalies jaunimui tie prieš daug dešimtmečių buvę reikalai atrodo labai tolimi.
O pasaulyje ir šalia mūsų vėl neramu – vyksta ir tikras, ir ideologinis karas. Yra kas dantis galanda mus sukramtyti ir praryti. Tad nevalia pamiršti nutolstančios istorijos, užgrūdinusios tautą, ir įsiminti šių dienų pamokas. Tik kietus riešutus sunku perkąsti.
Gintautas Šimboras
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
