Audra – taip galima pavadinti reakciją į jurbarkietės Agnės Čyžienės įrašą socialiniame tinkle apie išleistą romaną „Sicilijos raudona“. Akivaizdu, kad iš transporto įmonės „Manvesta“ administracijos vadovės tokio siurprizo niekas nesitikėjo. O siurprizas pavyko, nes ir pirmąjį leidimą smalsuoliai akimirksniu išgraibstė, ir autorės planas saldžiai atkeršyti vyrui pavyko.
„Eik tik!”
Agnė pasakoja, kad knygos „Sicilijos raudona“ istorija prasidėjo praėjusį rudenį, kai ji su keliomis draugėmis išvyko atostogauti. Kaip ne pirmą kartą kartu besiilsinčiai kompanijai įprasta, kiekviena pasiėmė po lengvai skaitomą meilės romaną. Keliautojos tikėjosi, kad knygos padės puikai praleisti laiką. Tačiau nė vienai iš moterų pasirinkta knyga nepatiko.
Grįžusi namo Agnė prie kitų kelionės įspūdžių pridėjo dar ir nesėkmę dėl nevykusiai pasirinktos knygos, o vyrui tarstelėjo, kad turbūt pati geresnę parašytų. Sutuoktinis tik numojo ranka ir mestelėjo: „eik tik!“
„To ir tereikėjo, kad vyro pasakymą priimčiau kaip iššūkį. Žinoma, iš pradžių daug dvejojau, tačiau per kitas atostogas sėdau rašyti. Nei iki tol, nei rašydama, nei kol leidau – niekam nieko nesakiau, o ypač šeimai. Man pačiai pirmiausia reikėjo rezultatą pamatyti“, – juokėsi autorė.
Knygai skyrė tris rytus
Knygą Agnė tikina parašiusi per tris rytus. Pernai, per kalėdinį laikotarpį, moteris keletą dienų atostogavo, o kadangi keliasi gerokai anksčiau nei šeima, tai išnaudojo progą nepastebimai padirbėti.
„Labai lengvai viskas rašėsi, istorija dėliojosi eigoje. Tikrai nedariau kažkokių planų, schemų. Prirašiau daugiau nei šimtą puslapių, kurie po maketavimo virto pusšimčio puslapių knyga“, – pasakojo moteris.
Pašnekovė tikina, kad rašyti jai visai patiko. Vis tik iššūkių netrūko, o sunkiausiu jų autorė vadina knygos pavadinimą – šį sugalvoti užtruko ilgiausiai. Sprendimą Agnė rado, kai nusprendė šalia Sicilijos, kurioje vyksta knygoje aprašomas veiksmas, pridėti žodį „raudona“. Tai, pasak autorės, simbolizuoja Sicilijoje augančią vynuogių rūšį – uogos itin skanios, kaip ir iš jų gaminamas vynas.
Nežinoma sritis
Ne mažiau įdomu jurbarkietei buvo ir pats knygos išleidimo procesas. Moteris sako, apie leidybą, prekybą knygomis iki tol nieko nežinojusi.
„Nusiunčiau vienai leidyklai ir planavau leisti savo lėšomis. Tačiau jų atsakymas labai nustebino – jie prašė knygą praplėsti, prailginti tam tikrus epizodus ir žadėjo spausdinti nemokamai, paleisti į prekybą. Tačiau aš ilginti atsisakiau – tai, ką norėjau, jau buvau parašiusi, o pritempinėti, dirbtinai ilginti – nenorėjau, bijojau, kad pasidarys nuobodu“, – pasakojo moteris.
Todėl Agnė pirmus šimtą egzempliorių išleido savo lėšomis. Moteris planavo spausdinti mažiau, tačiau paaiškėjo, kad kaina labai nesiskiria, ar spausdinama pora dešimčių, ar šimtas knygų. „Paaiškėjo, kad brangiausiai kainuoja maketavimas, redagavimas ir kiti procesai. Pati knyga tikrai nesudaro liūto dalies“, – pasakojo Agnė.
Receptas atjungti smegenis
Agnė sako, kad jos knygos receptas – skaitymas be įsipareigojimo. Kūrinys skirtas lengvai praleisti keletą valandų – oro uoste laukiant lėktuvo, skrendant ar gulint prie baseino. Todėl jokių itin didelių reikalavimų moteris knygai nekėlė.
„Tenka keliauti, patinka tai daryti su draugėmis. Ir mes visada pasičiumpame po kokią nors lengvai skaitomą knygą. Tų knygų paskirtis yra maloniai praleisti laiką. Juk iš meilės romanų niekas aukštojo pilotažo nesitiki. Visos tos istorijos panašios, kartais net žinai, kas bus toliau. Tačiau savo paskirtį – atjungti smegenis, tokios knygelės paprastai atlieka“, – pasakojo moteris.
Nors didžiausiu iššūkiu moteris vadina pastangas dėl tinkamo knygos pavadinimo, pripažįsta, kad pasukti galvą buvo ir daugiau dėl ko. Suprasdama, kad romaną daugiausia skaitys jos draugai ir pažįstami, Agnė stengėsi, kad knygoje nebūtų nieko, kas sukeltų panašumų su realiu jos gyvenimu. „Turbūt sudėtingiausia buvo sugalvoti vardus, kurių tikrai nebūtų mano aplinkoje“, – juokėsi autorė.
Nekantravo parodyti
Nors Agnė savo projektą iki paskutinės akimirkos slėpė net nuo šeimos, jai knygą labiausiai knietėjo parodyti mamai ir vyrui. Pastarajam ypač, nes norėjo priminti jo žodžius: „eik tik!“
„Kai knygą jau turėjau rankose, paklausiau jo – ar pamena, kad taip sakė. Kažką numykė, kad lyg kažkas ir buvo. Tai tada parodžiau ir sakau – žiūrėk, aš išleidau knygą. Tikrai nustebo ir sutriko“, – šypsojosi Agnė.
Pasak moters, svarstydama, ar rašyti knygą, ji suprato, kiek daug žmonės save riboja, bijodami suklysti, pasirodyti kvailai, negražiai ar paprasčiausi būti sukritikuotais. Todėl ji neturi lūkesčio, kad už knygą bus skirta Nobelio literatūros premija. Tokios knygos jos kūrinyje nelinki ieškoti ir skaitytojams. „Tačiau labai tikiuosi, kad knyga suteiks galimybę ją skaitantiems praleisti keletą valandų maloniai ir be jokių įsipareigojimų“, – sakė autorė.
Ar rašytų dar vieną knygą – nežino, nors idėjų pasakojimui turi. Tačiau Agnė nenori, kad daug teigiamų emocijų suteikęs pirmas pabandymas taptų darbu. „Darbą aš turiu ir jo keisti nenoriu. Kaip nenoriu sugadinti ir tos geros emocijos, kurią sukūrė knygos rašymas ir išleidimas, draugų reakcijos. Todėl nesakau nei taip, nei ne – maža kas bus ateityje“, – svarstė moteris.
Meilės romaną „Sicilijos raudona“ Agnė birželio 12 d. 18 val. pristatys Jurbarko viešojoje bibliotekoje, bet knygą galite skaityti jau dabar – tuomet susitikimas bibliotekoje bus dar įdomesnis.
Lukas PILECKAS
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
