Penktadienį maždaug 230 Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos abiturientų šventė šimtadienį. Prie jų prisijungė ir Veliuonos Antano ir Jono Juškų bei Eržvilko gimnazijų moksleiviai. Veliuonoje šiemet mokyklą baigia 36 gimnazistai, Eržvilke – 51. Iki egzaminų likus simbolinėms šimtui dienų Jurbarko gimnazistai tikina, kad dauguma jų bandys stoti į aukštąsias mokyklas. Tačiau jaunimas pripažįsta, kad kai kurie iškart, o kiti, jei nepavyks įsitvirtinti Lietuvoje, laimės ieškoti trauks į kitas šalis.
Raimondas Kiltinavičius planuoja studijuoti mediciną. Kad nori būti mediku, vaikinas nusprendė dar penktoje klasėje.
„Nuo mažens su malonumu eidavau į gydymo įstaigas, nes man patikdavo balti daktarų chalatai. Be to, visiškai nebijojau kraujo. Todėl galima sakyti, kad ši svajonė mane persekioja didžiąją dalį gyvenimo, tačiau ar ji išsipildys, parodys laikas. Viską lemia egzaminų rezultatai, dėl kurių dar nesijaudinu, bet neabejoju, jog po keleto mėnesių dings mano rami savijauta. Tokie tie mano studijų planai, o paskutinė vasara prieš studijų metus turbūt kaip ir ne vieno abituriento bus praleista dirbant, nes studijų gyvenimas sunkus, ir būtų smagu kad nereiktų kepti bulvių ant vandens, o būtų už ką įsigyti ir aliejaus.“
Laura Dobilaitytė planuoja išvykti į užsienį ir mokslus aukštojoje mokykloje atidėti vėlesniam laikui. Mergina tikina norinti studijuoti, tačiau gyvenimą koreguoja finansinė padėtis.
„Studijos Lietuvos kolegijose ir universitetuose kainuoja nemažai ir nėra lengvai pasiekiamos kiekvienam norinčiam. Turiu galvoje finansinę pusę. Darbą studijuojant Lietuvoje gauti taip pat nelengva, o dažniausiai ir tas yra menkai apmokamas, todėl dalis abiturientų, tarp jų ir aš, esame priversti laimės ieškoti užsienyje.“
Gema Dimaitytė tikina, kad skirtingai nuo dalies dvyliktokų, kurie tiek dabar, tiek baigę mokyklą suka ir suks galvas, kur stoti, ji seniai žino, ko nori. Abiturientė nuo aštuntos klasės svajoja apie architektūros studijas.
„Kai apsisprendžiau, nuo tada pradėjau rimtai ruoštis mokslams universitete. Architektūros studijos, kaip ir visų menų kryptys, turi stojamuosius egzaminus, tad dvejus metus lankiau akademinio piešimo pamokas, važinėjau į Kauną gilinti žinias. Tiesą sakant, labiau ruošiausi stojamiesiems, o mokyklos egzaminai liko antroje vietoje. Tiesa ta, kad daug planuoti negalima, nes viskas paaiškės po egzaminų.“
Kristina Bakšianskaitė po egzaminų ketina ieškoti darbo. Mergina nėra apsisprendusi, ar tai darys Jurbarke, ar kokiame kitame mieste. Viskas priklausys nuo to, kur pavyks gauti normaliai apmokamą darbą.
„Gali būti, kad važiuosiu į užsienį. Anglijoje ir Olandijoje turiu draugų, todėl greičiausiai pasirinksiu vieną iš šitų dviejų šalių. Neįsivaizduoju, kokiam laikui išvažiuočiau, greičiausiai, kol sukaupčiau pakankamai pinigų mokslams Lietuvoje.“
Mykolas Norkaitis po egzaminų žada keliauti po Europą, galbūt sudalyvauti Dainų šventėje ir įstoti į aukštąją mokyklą. Vaikino svajonė – Kauno technologijos universitetas.
„Domėjausi ir žinau, kad KTU yra viena labiausiai vertinamų aukštųjų mokyklų. Aišku, Vilnius irgi būtų ne bėda, tačiau Kaunas man labiau prie širdies. Buvo planų pasiimti metus atostogų ir galbūt išvykti į užsienį užsidirbti, bet tėvai mane atšnekėjo nuo šios minties. Kaip gyvenimas klostysis toliau, priklauso tik nuo mano pastangų ir entuziazmo. O kitiems moksleiviams norėčiau pasakyti – mokykitės, nes vėliau kentėsite.“
Agnė Mikalauskaitė žada stoti į aukštąją mokyklą, tik dar neapsisprendė – Lietuvoje ar Anglijoje. Abiturientė turi keletą pasiūlymų iš Jungtinės Karalystės universitetų. Jei tektų rinktis mokslą užjūriuose, ji studijuotų „Food science and nutrition“ specialybę. Tokios studijų programos Lietuvoje nėra.
„Žinoma, norėčiau likti Lietuvoje, kur yra šeima ir draugai. Bandysiu stoti į mediciną, tačiau dvejoju dėl dviejų egzaminų, kurie gali sutrukdyti patekti į nemokamą vietą. Jei taip atsitiktų, tektų važiuoti į jau minėtą Angliją, kad ir kaip nenoriu atsisveikinti su namais.“
Jeigu mokytis tektų Jungtinėje Karalystėje, mergina nenorėtų čia ilgai užtrukti. Abiturientė neslepia, kad šioje šalyje tikisi tik įgyti diplomą, o tada padirbėti kokioje nors kitoje šalyje. Grįžti į Lietuvą Agnė neskubėtų, nebent gautų gerą darbo pasiūlymą.
Martynas Rukšnaitis žada pasirinkti pasieniečio profesiją. Vaikinas jau seniai planuoja stoti į valstybės sienos apsaugos pareigūnus ruošiančią mokyklą ir tapti kinologu.
„Rinksiuosi kinologiją, nes patinka turėti ištikimą draugą, kuris tave supranta, nors nešneka, bet visad būna ištikimas pagalbininkas bet kokioje bėdoje.“
Nors pradžioje vaikinas planuoja įsidarbinti pasienio tarnyboje, tačiau neatmeta ir galimybės važiuoti į užsienį. Tiesa, čia jurbarkietis ilgai nebūtų, o dirbtų tik sezoninius darbus, kurie trunka keletą mėnesių.
Eiva Dobilaitė svajoja apie Klaipėdos universitetą. Mergina savo gyvenimą sieja tik su šokiu.
„Žinoma, noriu įstoti į valstybės finansuojamą vietą, apkeliauti su šokiais kuo daugiau pasaulio ir tiesiog jaustis laiminga bei nepamiršti vertinti to, ką darau“.
Urtė Laurinaitytė tikina, kad kol kas neturi tikslaus plano, ką darys po mokyklos baigimo. Tačiau bet kokiu atveju bandys patekti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją studijuoti aktoriaus specialybės.
„Ar pateksiu, ar ne, tai čia jau kaip Dievas duos, o jei neduos, tai tada net neįsivaizduoju, kur mane vėjai nuneš. Aktorinio meno studijas pasirinkau, nes neįsivaizduoju savo gyvenimo be vaidybos, dramos, visuomeninės veiklos, labai didelę įtaką mano apsisprendimui padarė teatras „Vaivorykštė“, nes ten sugebėjau pažinti teatrą ir jį pamilti. Esu labai dėkinga Birutei Šneiderienei už tai.“
Miglė MatUKEVIČIŪTĖ mąsto apie finansus, ekonomiką, bankininkystę.
„Nuo mažens save įsivaizdavau tik tarp skaičių ir mokytis planuoju Lietuvoje. Bent kol įgysiu bakalaurą. Vėliau planai priklausys nuo darbo pasiūlymų. Jei jie mane tenkins, liksiu Lietuvoje, jei ne – galvoju apie užsienį.“
Alina Levgardaitė planus sieja su menais, todėl bandys patekti į Klaipėdos universitetą, studijuoti norėtų renginių organizavimą ir režisūrą.
„Jei nepavyks įstoti Klaipėdoje, rinksiuosi Vilniaus dizaino kolegiją, nes be meno savo gyvenimo neįsivaizduoju.“
Lukas PILECKAS
