Žiemiškai jaukų vasario 20-osios vakarą, per keletą metų jau tradiciniu Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro renginiu tapęs „Šiupinio vakaras“ šiemet buvo kitoks nei įprastai. Skambėjusi muzika, istoriniai pasakojimai ir išskirtiniai skoniai smalininkiečius ir miesto svečius tarsi laiko mašina nukėlė keliais šimtais metų atgal.
Vaišino autentišku patiekalu
Kad vakaras kitoks, buvo galima suprasti vos įėjus į salę, pasitikusią viliojančiais kvapais. Panemunės pilyje įsikūrusio restorano „Kuknia“ šefas Marius Makaras kartu su pameistriu – Smalininkų technologijų ir verslo mokyklos mokiniu Giedriumi Bakšaičiu – čia pat nuo ankstyvo ryto gamino netradicinį Mažosios Lietuvos kraštui patiekalą – tikrą vengrišką bogračą.
Šio patiekalo istorija, pasak M. Makaro, siekia Napoleono laikus. „Pasakojama, kad Napoleono karų laikais pavargęs karys, traukdamasis per Alpių regioną, pamatė laužą, prie kurio sėdėjo piemenaitės. Nors jis buvo priešas, prie vieno katilo priešų nebūna“, – pasakojo šefas.
Pasak Mariaus, šis patiekalas nėra paprastas „vargšų maistas“, kaip daug kam gali atrodyti. Tai ilgo virimo piemenų troškinys, vengriškai vadinamas bograču, tradiciškai verdamas 8–9 valandas. Kol katilas burbuliuodavo ant laužo, piemenys dirbdavo savo darbus, o troškinys kaskart būdavo papildomas vandeniu ar vynu.
„Man buvo svarbu, kad šis patiekalas atstovautų ne tik skoniui, bet ir pilies istorijai. Vengrai Panemunės pilyje statė bokštus, įrengė vyninius rūsius, todėl jų virtuvės tradicijos šiame krašte nėra svetimos. Norėjosi tai parodyti per maistą. Receptą gavau iš vengrų šefo, kuris jį paveldėjo iš savo prosenelių“, – pasakojo M. Makaras, dėkodamas tarpininkams, padėjusiems užmegzti šį ryšį.
Šiupinio vakarui buvo gamintas autentiškas vengriškas bogračas. Į jį buvo dedama mėsos, daržovių ir supilti du buteliai raudonojo vyno. Pasak šefo, šiam troškiniui pagaminti reikia mažiausiai aštuonių valandų, todėl jis buvo užkaistas ryte ir lėtai virė visą dieną.
„Kuknios“ virtuvės šefas pripažįsta, kad vengriškas patiekalas šiek tiek pritaikytas lietuvių skoniui – sumažintas kai kurių ingredientų kiekis.
„Originalus bogračas yra labai sotus, šildantis, skirtas tam, kad pavalgius užtektų ilgam. Mes jį šiek tiek „sušvelninome“ lietuviškiems skrandžiams“, – sakė jis.
Pasak M. Makaro, šis troškinys ypač tinkamas šaltajam sezonui ir yra vienas populiariausių patiekalų žiemą Panemunės pilyje. „Ir dar viena paslaptis – trečią dieną jis būna dar skanesnis“, – šyptelėjo šefas.
XVIII amžiaus kostiumas
Pasigėrėjus Kidulių dvaro istorinių šokių ir teatro studijos „Il ballo della luna“ šokiais bei išgirdus jų istoriją, papasakotą studijos vadovės Irmos Svetlauskienės, vakarotojai vėl nusikėlė į XVIII amžių. Į sceną žengęs Panemunės pilies direktorius, architektūros istorikas dr. Marius Daraškevičius pristatė senovinį vyrišką kostiumą – išskirtinį didikų drabužį, vadinamą kondušu, kurį įsigijo prieš dešimtmetį.
„Maždaug prieš dešimt metų, kai pradėjau rimčiau domėtis istoriniais Lietuvos kostiumais, informacijos buvo labai mažai. Šiandien situacija visai kita – šį kostiumą vežėme ir į Ispaniją, rodėme Europoje, bet Lietuvoje jis vis dar daugeliui matomas pirmą kartą“, – sakė M. Daraškevičius.
Dažnas lietuvis, išgirdęs žodžius „tradicinis kostiumas“, įsivaizduoja valstietišką sermėgą, sujuostą juosta. Tačiau tai tik kukliausia aprangos forma. „Tai pats paprasčiausias lietuviško vyro variantas. O tai, ką šiandien vilkiu aš, – miestiečio ir bajoro apranga. Ne valstiečio ir ne dvaro pono kasdienybė, o reprezentacinis, statusą rodantis drabužis“, – aiškino jis.
Vienas svarbiausių kostiumo elementų – kontušas. Ilgas, itin platus, pritaikytas joti, kovoti, judėti. „Tai kario drabužis. Viskas čia sukurta ne grožiui vien – rankovės pritaikytos kardui ištraukti, platumas leidžia lengvai sėsti ant žirgo“, – demonstravo M. Daraškevičius, parodęs, kaip rankovė specialiai permetama per petį.
Galvos apdangalą bajorai puošė „paukščių–nugalėtojų“ plunksnomis, kurias tvirtino segėmis. „Plunksna turi būti erelio, o ne fazano, kaip maniau seniau“, – demonstruodamas kepurę juokavo Marius.
Pristatydamas žiponą – ilgą, susagstomą viršutinį drabužį, M. Daraškevičius aiškino, kad jo ilgis priklausė nuo užimamos padėties: kuo ilgesnis, tuo turtingesnis ponas. Kadangi bajoriško kostiumo kilmė yra azijietiška, marškinių apykaklė buvo stati ir aukšta, o paskutinė saga – deimantas. Privalomas kostiumo atributas – karabelė, lenktas kardas, kurį galima aptikti ne vieno miesto herbe. Kontušas, dėvėtas ant žipono, paplito XVII a. pabaigoje ir visą XVIII a. buvo pagrindinis bajorų rūbas. Kontušo juosta – taip pat rytietiškas akcentas, tačiau jau XVIII a. jos imtos austi ir Lietuvoje. Pirmoji šilko audykla įkurta Radvilų dvare, garsiausia – Slucko, kurioje buvo išaustos ir demonstruojamos juostos.
„Vadinamoji Slucko juosta yra keturių metrų ilgio, iki 40 centimetrų pločio, austa iš šilko, dažnai su aukso ar sidabro siūlais. Viena tokia juosta galėjo kainuoti visų metų dvaro biudžetą. Bet ji buvo universali – tinka ir vestuvėms, ir iškilmėms, ir gedului. Viskas priklausė nuo to, kurią pusę parodysi“, – pasakojo direktorius.
Juostos spalvos taip pat turėjo reikšmę: balta – šventei, raudona – iškilmei, žalia – politinei pozicijai. „1791 metų Konstituciją palaikę bajorai sąmoningai rinkosi žalias juostas. Apranga buvo pareiškimas“, – aiškino M. Daraškevičius.
Net sagos turėjo praktinę paskirtį. „Tai buvo sidabrinės ar auksuotos sagos. Jei neturėdavai pinigų smuklėje – atsisegei sagą ir sumokėjai. Tai buvo tavo kišenė“, – pasakojo jis, primindamas, kad tikrų kišenių kostiumas neturėjo.
Šiandien Panemunės pilyje demonstruojamas kostiumas – tiksli replika, pasiūta pagal Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomą originalą. „Nieko nekeičiau – nei siūlės, nei spalvos. Tai ne interpretacija, o atkūrimas“, – pabrėžė direktorius. Jo teigimu, šis drabužis leidžia kitaip pažvelgti į Lietuvos istoriją. „Tai nėra egzotika ar teatras. Tai mūsų kasdienybės dalis, kurią buvome praradę. Ir dabar po truputį ją susigrąžiname“, – tvirtino M. Daraškevičius.
Pristatęs kostiumą, Panemunės pilies direktorius pakvietė kelis renginio žiūrovus dalyvauti Slucko juostos rišimo konkurse. Į tris komandas susiskirstę dalyviai turėjo nelengvą užduotį: apjuosti vieną žmogų daugiau nei keturių metrų juosta ir teisingai surišti įmantrų jos mazgą.
Visą renginį užbaigė mini aukcionas, kuriame buvo galima įsigyti įvairių daiktų, įskaitant praėjusių metų Panemunės pilies naujieną – specialiai piliai pagamintą vengrišką vyną, o vakaro kulminacija – paragauti visą laiką skonio receptorius žadinusio šiupinio.
Janina Sabataitienė
Vengriškas bogračas gaminamas iš mėsos, daržovių, prieskonių ir raudonojo vyno.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
