Liepos 17-ąją – Pasaulio lietuvių vienybės dieną – iš Vilniaus geležinkelio stoties į kelionę lietuvių tremties vietomis Tomsko srityje, Rusijoje, išlydėti projekto „Misija Sibiras“ dalyviai. Toje grupėje galėjo būti ir vaikinukas iš Smalininkų Paulius Alekna. Bet šiemet dar nebuvo, nors nuėjo jau gerą kelio galą iki šios pilietinės misijos – Paulius buvo atrinktas iš 800 kandidatų ir dalyvavo bandomajame projekto žygyje.
Paklaustas, kaip viskas buvo, Paulius sako nieko apie „Misiją Sibiras“ nežinojęs, kol internete rado skelbimą, kviečiantį pildyti anketas norinčius dalyvauti projekte. „Mane sudomino pavadinimas – „Misija Sibiras“. Tada pradėjau aktyviai domėtis ir nusprendžiau užpildyti anketą. Niekas manęs neragino, bet ir niekas nestabdė, mama sakė: tai yra tavo pasirinkimas“, – pasakojo vaikinas.
Pildydamas anketą Paulius jau žinojo, kad „Misija Sibiras“ nėra ekskursija, juolab – komfortabili, bet gana sudėtingas žygis pėsčiomis per Sibirą ir pilietiškas darbas – surasti ir sutvarkyti lietuvių tremtinių kapinaites, susitikti su iki šiol ten gyvenančiais tautiečiais. „Norėjau savo ranką pridėti prie tų kryžių, kuriuos projekto dalyviai stato tremties vietose“, – sakė Paulius.
Taip vaikinas parašė ir motyvaciniame laiške. Prisipažino kūręs jį ilgai, tik trečiuoju variantu pats buvo patenkintas ir išsiuntė. Laiške parašė, kad yra skautas, ne kartą ėjęs ilgus atstumus, moka tokiems žygiams pasiruošti ir žino, kaip juos ištverti.
„Paskui sužinojau, kad ir mano draugas Donatas Barsys, irgi skautas, iš Telšių, o dabar studijuojantis Vilniuje, yra atrinktas, kaip ir aš, dalyvauti bandomajame žygyje. Į žygį iš 800 kandidatų atrinko tik 70 ir toje kompanijoje buvo dar keturi skautai, o mes vienas kitam esame broliai ir sesės“, – pasakojo Paulius.
Bandomasis žygis prasidėjo Vilniuje – ten susitiko visi atrinktieji žygio dalyviai. Iki Alytaus juos nuvežė, o toliau – 50 kilometrų pėsčiomis. Toks atstumas per dvi dienas, Pauliaus nuomone, – nelabai didelis, tačiau žygį sudėtingą darė tai, kad eiti teko ne keliu, bet brautis per brūzgynus, klampoti per pelkes, kopti į kalnus ir nuo jų leistis. „Sunkiausi buvo pirmi kilometrai, kol pripratome prie tempo. Ir vienas organizatorių sakė, kad šiemet žygis – vienas lengvesnių, o dalyviai ištvermingi, beveik visi atlaikė, iškrito tik keturi, ankstesniais metais tokių neatlaikiusių būdavo žymiai daugiau“, – sako Paulius.
Kuprinėse turėjo tilpti ne tik asmeniniai daiktai, rūbai, bet ir bendri – katiliukai, kirviai ir kita žygeivių amunicija, kuria juos aprūpino organizatoriai. Pauliaus kuprinė svėrė apie 25 kilogramus. Skautas žino, ką dėti į žygio kuprinę. Būtinas neperšlampamas lietpaltis, marškinėliai, kojinės, atsarginė pora batų. Batai, pasak Pauliaus, ne tik tam atvejui, jei sušlaptum kojas. Ilgame žygyje patartina keisti batus ir kojines, kad ilgai žygiuojant su tais pačiais nepritrintų pūslių.
„Vienas dalyvis nešėsi net benzininį pjūklą. Tikriausiai tas žmogus norėjo išbandyti save, nes Sibire reikės nešti sunkesnes kuprines. Įdomiausia, kad mums to benzopjūklo prireikė!“ – ir Paulius pasakoja, kaip pirmąjį vakarą, jau beveik pasiekę nakvynės vietą, jie priėjo mišką, kuriame, pasirodo, būta kapinių. Žygeiviai nutarė pastatyti kryžių..
Tada nutiko ir vienas įspūdingiausių, pasak Pauliaus, žygio momentų: „Kai pastatytą kryžių aprišome Lietuvos vėliavėle, pagerbėme tylos minute, staiga visas dangus virš mūsų nušvito žaibais ir ėmė taip lyti, kad nuėję tris paskutinius kilometrus buvome visai permirkę. Tada užkūrėme laužą ir dviem eilėmis sudėjome apie jį šlapius savo batus…“
Kitą dieną žygeiviai patraukė link Merkinės. Pauliui, iki tol niekada nebuvusiam Dzūkijos nacionaliniams parke, buvo įdomu pasidairyti – ten labai graži gamta. „Žygį baigėme Merkinės piliakalnio papėdėje. Vadovas mus sustabdė ir sakė, kad kai žengsime dar vieną žingsnį, jau būsime įveikę 50 kilometrų. Tuomet visi pasileidome į kalną bėgte – ir energijos dar užteko“, – prisimena „Misija Sibiras“ bandomojo žygio dalyvis.
Tada visi atsisveikino ir laukė paskelbiant, kurie gi 16 bus atrinkti į ekspediciją Sibire. „Truputėlį tikėjausi, nors tikimybės patekti buvo vos keli procentai. Šiemet ekspedicijos dešimtmetis, todėl buvo nutarta būtinai paimti latvę ir estę, kurios dalyvavo bandomajame žygyje, latvė, beje, irgi skautė. Buvo žinoma, kad vyks ir Algirdas Kaušpėdas, taigi tų vietų dar sumažėjo“, – pasakoja Paulius ir teigia, kad jam nė kiek neapmaudu, kad ne jis, o jo draugas Donatas pateko.
Likęs namie Paulius nenuobodžiauja. Šią savaitę jis su skautais stovyklauja Karšuvos girioje. Antrąją stovyklos dieną P. Aleknai buvo užrištas pilkas kaklaraištis, kuris reiškia – „Suaugęs skautybėje“. Paulius skautauja nuo 2008 metų ir dabar jis – jau ne eilinis skautas, bet vadovų padėjėjas. Stovykloje, kuri šiemet vadinasi „Lietuvininkų gadynė“, o po pušimis sustatytos skautų palapinės yra ne šiaip palapinės, o miestai, Paulius yra vieno tokio miesto – Memelio – guru. „Guru – tai reiškia, kad aš turiu rūpintis to miesto gyventojais“, – paaiškina vaikinas ir prideda, kad skautų stovyklose yra daug žaidimų, bet viskas žaidžiama su dideliu rimtumu ir atsakomybe.
Paulius sako, kad stovykloje visada yra ką veikti. O po stovyklos vaikinas domėsis, ką veikia jo draugas ir naujieji pažįstami „Misija Sibiras“ dalyviai ir, ko gero, dar kartą bandys pats sudalyvauti ekspedicijoje. Bet ne kitąmet, nes ateinantį pavasarį Paulius bus abiturientas, laikys egzaminus ir rinksis gyvenimo kelią.
Danutė Karopčikienė
