Pasaulinė pašto diena minima spalio 9-ąją – būtent tą dieną 1874 m. buvo įkurta Pasaulinė pašto sąjunga (PPS) – Tautų Sąjungos specializuota institucija tarptautiniams pašto ryšiams organizuoti ir tobulinti.
Pašto istorija per palyginti trumpą laiko tarpą nuėjo stulbinančiai progresyvų kelią – nuo pašto karietomis vežiojamų laiškų iki elektroninio pašto, kuriuo laiškas gavėjui išsiunčiamas akimirksniu… Pasaulinę pašto dieną žvilgterėkime į Lietuvos pašto istorijos atkarpą.
1918 m. Lietuvą paskelbus nepriklausoma valstybe, vienu svarbių uždavinių tapo Lietuvos pašto organizavimas. Organizuojant Lietuvos paštą, iniciatyvos ėmėsi lietuviai, buvusieji rusų pašto žinybos tarnautojai ir jau spėjusieji iš Rusijos grįžti į nepriklausomą Lietuvą. Pirmiausia buvo sudaryta Pašto valdyba. Lietuvos pašto įkūrimo data laikoma 1918 m. lapkričio 16 d., kai Lietuvos vyriausybė paskyrė pirmąjį Pašto valdybos direktorių. Juo tapo inž. Benediktas Tomaševičius, uoliai pradėjęs organizuoti Lietuvos pašto tinklą. Sudarius Pašto valdybos personalą, buvo atidaryti pašto skyriai apskrities miestuose, jų įgaliotiniams pavedant atidaryti pašto įstaigas mažesniuose miesteliuose. 1919 m. pabaigoje Lietuva jau turėjo tokį paštų tinklą, kuris galėjo tarnauti visuomenei ne blogiau nei caro taikos meto paštai. Pradžioje patyrusio personalo buvo nedaug, todėl į antraeiles valdininkų pareigas buvo priimami asmenys, moką lietuviškai skaityti, rašyti bei skaičiuoti, o laiškininkais galėjo dirbti moką skaityti ir rašyti. Pašto valdybai buvo priskirtos šios sritys: paštas, telegrafas, telefonas, o vėliau, atsiradus radijo tarnybai – radijo stočių techninė priežiūra ir abonentinio mokesčio surinkimo pareiga. Vėliau Kaune, kaip atskira įstaiga, veikė telefono-telegrafo stotis. Kaune buvo ir telefono-telegrafo dirbtuvės: taisomi aparatai, komutatoriai, gaminamos telefono būdelės. Toliau plečiantis Lietuvos ekonominio ir kultūrinio gyvenimo sritims, plėtėsi ir pašto tinklo tankumas. Nors pašto personalo daugėjo, paštininkai visada būdavo perkrauti darbu. Pvz., mažame pašte dirbdavo tik du tarnautojai – viršininkas ir laiškininkas. Lietuvos pašto personalą sudarė trys grupės: 1) Didžiosios Lietuvos pašto personalas; 2) Mažosios Lietuvos pašto personalas; 3) Vilniaus krašto personalas. Didžiojoje Lietuvoje dirbo 2300 tarnautojų, Klaipėdos krašte – 645, Vilniaus srityje – 1280.
Atlyginimas paštininkams, kaip ir kitų sričių tarnautojams, buvo nustatytas kategorijomis. Pašto valdybos direktorius gaudavo XVI kategorijos (1200 litų per mėnesį) algą. Laiškininkai gaudavo III-II kategorijos atlyginimus (170-160 litų). Pašto valdyba buvo numačiusi kitokį kategorijų pergrupavimą, pradedant I ir baigiant VII kategorija, kad ir žemesnieji tarnautojai gautų didesnį atlyginimą, tačiau pirmoji rusų okupacija visus planus sutrukdė įvykdyti.
Dabar nepriklausomos Lietuvos pašto darbą mena Pašto, telekomunikacijų ir informatikos muziejus, įsikūręs Kaune, Rotušės aikštėje. Lietuvos ryšininkai dar 8-ojo dešimtmečio pradžioje pradėjo brandinti mintis įkurti ryšių muziejų Kaune, tuo labiau, kad tarpukario laikotarpiu (1938 m. gegužės mėn.) buvo įkurtas Kaune Pašto muziejus. Tačiau duris lankytojams muziejus atvėrė tik 1994 m. kovo 10 d. Pirmosios ekspozicijos pasakojo apie Lietuvos pašto ištakas ir telekomunikacijų raidą. Vėliau buvo parengtos radijo ir informatikos rinkinių parodos. Nuo atidarymo pradžios iki šių dienų muziejuje sukaupta 7617 eksponatų: senų dokumentų bei leidinių, pašto ženklų. Čia eksponuojamos senosios telefono stotys, telegrafo aparatai, rankinio jungimo komutatoriai, prieškariniai radijo imtuvai, detektoriniai radijo imtuvėliai, garsiakalbiai. Muziejuje galima skambinti senais telefonais, pasėdėti pašto karietoje. Muziejaus pastatų kompleksas yra architektūros paminklai – jie saugomi valstybės.
Kompleksas – toks vienintelis Lietuvoje išlikęs – arklių pašto stotis su ūkinio kiemo pagalbiniais pastatais.
Pašto stotis buvo pastatyta vėlyvojo klasicizmo epochoje, dar prieš nutiesiant Peterburgo-Varšuvos-Karaliaučiaus plentą. Keliaujančiųjų patogumui viename iš pastatų buvo įrengtas traktierius. Pietinis pastatas kurį laiką buvo naudojamas važiuojančiam į užsienį carui ir jo šeimos nariams apsistoti. Jei galėtume persikelti į tuos laikus ir pavaikštinėti po Kauno senamiestį, be abejo, išgirstume arklių kanopų kaukšėjimą, ratų bildesį ir galbūt išvystume, kaip į pašto kontoros kiemą įsuka pašto karieta. Dabar pašto karieta stovi muziejuje. Ji meistro Kazimiero Plechavičiaus pagaminta pagal XVIII a. prūsų pašto karietų piešinius ir atvežta į muziejų 1994 m. Pastaruoju metu muziejuje vis dažniau organizuojami kultūros renginiai: miesto folkloro kolektyvų festivaliai, Pažaislio vasaros festivalio koncertai.
1996 m. LR Ryšių ir informatikos ministerija patvirtino ir išleido Pašto taisykles. Beveik 500 psl. turinčiame taisyklių sąraše pateikta visą pašto darbą apimanti informacija: pašto korespondencijos rūšys; mokėjimas už pašto korespondencijos siuntimą; pašto korespondencijos priėmimas, paruošimas, išsiuntimas, gavimas ir įteikimas; pašto korespondencijos persiuntimas, grąžinimas ir saugojimas; pašto korespondencijos atplėšimas, prašymai ir skundai; nuostolių dėl pašto korespondencijos dingimo, apgadinimo, daiktų trūkumo atlyginimas; siuntėjo ir gavėjo teisės. Taisyklių sąvade sužinosite, kokius daiktus draudžiama, o kokius leidžiama siųsti. Nors turbūt niekam į galvą nešautų siųsti kokio gyvūnėlio laiške, bet vienu taisyklių punktu vis tiek draudžiama siųsti „gyvus gyvūnus, gyvūnų iškamšas, parazitus, bakterines ir parazitines medžiagas.“ Rizikuoti neverta, nes „nustačius, kad siunčiami draudžiami daiktai, siuntą draudžiama siųsti pagal paskirtį, įteikti gavėjui ar grąžinti siuntėjui“. Daiktai tokiu atveju konfiskuojami įstatymų numatyta tvarka. Kita vertus, „bitės, dėlės, šilkverpiai, parazitai bei kenkėjų naikintojai gali būti siunčiami registruotuose smulkiuosiuose paketuose oficialiai pripažintoms institucijoms.
