Rugpjūčio saulė ypač džiugino tuos, kurie rugius pjauna. Nes juk neišskrisi, kaip atostogautojai, su savo javais ieškoti javapjūtei palankesnio oro. Jurbarko krašto žemdirbiai šiemet augino daugiau nei 40 tūkst. ha grūdinių kultūrų. Rugiai, beje, tame plote užima visai menkutę dalį – duoną kepsim iš atvežtinių. Ką auginti, reguliuoja kainos, o jų, kaip ir saulės, neužsisakysi, todėl net iškūlę žemdirbiai dar nežino, ką ir kiek uždirbo. Su Jurbarko r. ūkininkų sąjungos pirmininku Raimundu JOVARAUSKU ir jaunuoju ūkininku Ryčiu ANDRIULAIČIU ir nekalbėjom apie uždarbį, bet apie gražiausio žemės darbo džiaugsmus ir rūpesčius.
Iki tamsos ir ilgiau
Per javapjūtę jei nori pakalbinti ūkininką, skambinti geriausia ankstų rytą. Kai Rytis Andriulaitis atsiliepė, išsprūdo klausimas: ar nepažadinau?
Žinia, jauni juk mėgsta pamiegoti. „Ne, ne! Tai mes galim žadinti per javapjūtę, o ne mus“, – tvirtino jaunasis ūkininkas. Rytais, kol rasa, reikia apžiūrėti, paremontuoti techniką, o paskui jau į laukus – iki tamsos ir dar ilgiau.
Paklaustas, kaip einasi javapjūtė, balsu, bylojančiu, kad prie širdies jam tas darbas, Rytis sakė: „Smagiai! Gerai! Pradžioje buvo tokių problemyčių, bet dabar įsivažiavom, viskas linksmai ir gerai.“ Problemytės, pasak Ryčio, buvo dėl oro ir dėl grūdų kokybės, kurią oras ir sugadino: „Biški liūdna buvo, bet džiugu, kad dabar leidžia sausus nusiimti ir neklimpstam baisiai.“
.
