Rugsėjo 25-ąją vykusiame Jurbarko r. savivaldybės tarybos posėdyje dešimt tarybos narių, buvusių valdančiojoje koalicijoje, pasiskelbė opozicija. Tarp jų ir mes, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) ketvertas.
Valdančiosios daugumos neliko Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijai pasitraukus iš valdančiosios koalicijos. Tačiau iššūkių nuo to – tik padaugėjo, nes Jurbarko r. savivaldybei ne vienerius metus akivaizdžiai nesiseka. Kitaip turbūt ir būti negali, kai gyventi tenka ne tik be drąsos, bet ir be vizijos ir užsispyrimo sukurti bei įgyvendinti strategiją, kuri kraštą paverstų klestinčiu rajonu.
Valdančioji koalicija, kurios dalimi buvo ir TS-LKD, sugriuvo dėl daug priežasčių. Tačiau dabar svarbiausia žiūrėti ne į praeitį, o dėlioti ateities darbus ir priimti sprendimus, kurie lems, kaip savivaldybė gyvens ne tik iki 2027-ųjų pavasario, kai vyks nauji savivaldybių tarybų ir merų rinkimai, bet ir gerokai ilgiau.
Labai svarbu suprasti, kaip buvo formuojama šios kadencijos valdančioji dauguma – reikėjo suderinti itin daug pozicijų, įtraukti daug politikų gyventojams pažadėtų nuostatų ir tikslų. Tai ir buvo padaryta, o nemažą dalį tuomet keturių partijų pasirašytos koalicijos sutarties punktų pavyko įgyvendinti.
Dalies nepavyko ir, manau, nepavyko todėl, kad sutartis, nepaisant mūsų, TS-LKD noro, buvo labai deklaratyvi, norėjome, kad joje būtų apibrėžti reikiamų įgyventi darbų terminai. Tačiau tam pritarė ne visi buvusios koalicijos partneriai.
Mes, TS-LKD frakcija, problemos nematėme: apibrėžti darbus laike – būtina. O jei būtų nepavykę vieno ar kito įgyvendinti, būtume ieškoję priežasčių, šalinę kliūtis ir numatę naujus terminus. Terminai reikalingi ne tik dėl pačių darbų atlikimo, juos būtina nustatyti ir dėl gyventojų. Matydami, kad iki tam tikros datos nepavyko kažko padaryti, žmonės galėtų klausti politikų – kodėl?
Būtent konkrečios datos darbų, kurie leistų įgyvendinti ilgalaikę viziją, yra ne kartą patikrintas sėkmės receptas. Deja, čia vadinamuoju butelio kakliuku, kuris viską užkemša, tapo ne tik dalis politikų, bet ir Jurbarko r. savivaldybės administracija. Kodėl? Todėl, kad sėkmei reikia numatyti infrastruktūros poreikius ateinantiems dešimtims metų, planuoti vaikų ugdymo, sporto ir rekreacijos erdves bei užtikrinti tvarią atliekų tvarkymo sistemą. Tik turėdami aiškią viziją, galime užtikrinti, kad Jurbarko r. savivaldybė vystytųsi darniai, o gyventojai gautų realią naudą iš visų projektų. Tačiau yra kitaip.
Ir tokiu pavyzdžiu įvardinčiau buvusią „Šaltinėlio“ mokyklą-darželį. Savivaldybės administracija pagaliau ėmėsi pareigos išvalyti apleistą teritoriją aplink griuvėsiais virtusį statinį. Atsivėręs vaizdas, sunykęs pastatas tarsi įrėmino krašto kasdienybę – gyvenimą be vizijos ir rimtų investicijų. Tai – tarsi dabartinės situacijos simbolis – kiaurais ir užkaltais langais, be judesio ir aiškios perspektyvos.
Nuo pat kadencijos pradžios turbūt visi savivaldybės tarybos nariai, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo valdančiosios daugumos dalimi, ar priklausė opozicijai, pritarė ir siūlė rajono merui Skirmantui Mockevičiui pagaliau iš mirties taško išjudinti griūnantį darželį. Čia, daugumos tarybos narių nuomone, turėtų atsirasti daugiafunkcinis centras su baseinu, sporto ir bendruomenei skirtomis erdvėmis. Tačiau palaikymo, o juolab konkrečių darbų, tarybos narių noras ir iniciatyvos nesulaukė.
Tai – nesuvokiama, nes ėmusis darbų pagaliau nuo Jurbarko paviršiaus būtų nušluoti tragedijomis ir gyventojų nepasitenkinimu pažymėti griuvėsiai. Baseinas ir kitos paslaugos pakeltų žmonių gyvenimo kokybę į gerokai aukštesnį lygį. Jau nekalbu, kad bendruomenei nebereiktų vežti vaikų į Šakių baseiną, Tauragę ar net Pagėgius. Visi šie miestai turi savo baseinus. Vaikai galėtų mokytis plaukti, o suaugusieji sveikatinimo paslaugas ir galimybę sportuoti gautų greta namų. Tai – neabejotinai labai svarbu, ypač tokiam rajonui, kaip Jurbarkas, kur statistika negailestinga. Žmonės čia juda mažai, širdies ligos nusineša gausybę gyvybių. Todėl bet kokia galimybė judėti daugiau ir gyventi sveikiau – neįkainojama. Šis projektas buvo ir yra TS-LKD įsipareigojimas Jurbarko rajono žmonėms, todėl tikrai nenuleisime rankų ir dėsime visas pastangas, kad per artimiausius keletą metų jis būtų įgyvendintas.
Deja, bet kol kas tenka stebėti atvirkštinį rezultatą. Be paruoštos rajono vizijos ir parengtų įgyvendinti projektų prarandamos didžiulės investicijos. Visai neseniai Jurbarkas atidavė maždaug pusketvirto milijono eurų Tauragei. Tai – regionų plėtrai skirtos lėšos, kurių panaudoti savivaldybė nesugebėjo. Taip, galbūt vėliau šiuos pinigus pavyks atgauti. Galbūt. Bet tai – net ne žvirblis saujoje, tokios sumos – jau briedis miške.
Milijonai prarasti ir nesugebėjus parengti projektų naujiems dviračių takams įrengti. O Jurbarkas pristato save kaip turizmo kraštą. Dviračių takai čia – mirtinai reikalingi, ypač sujungiantys mūsų kraštą su Kaunu, Šakiais, Mažąją Lietuva. Tinkama infrastruktūra yra garantija, kad turistų daugės, o kiekvienas keliaujantis per mūsų rajoną – tai pajamos mūsų žmonėms, mūsų krašto verslininkams.
Pro šalį plaukiančios ir kituose rajonuose nusėdančios investicijos – ryškus raudonas šauktukas, kad mūsų savivaldybei itin nesiseka. Ir sprendimas yra aiškus – tai turi pasikeisti.
kada atnaujinsit saligatvi per Imsres upeli miesto centre